Palaiminti turintieji už ką susimokėt, nes jiems bus parduota
I.M.S. 1, 1-1
– Skenuokite prekę, – kaskart išgirstu, vargdamas su kokiais nors džiūvėsiais, ir bandydamas surast ant maišelio brūkšninį kodą, kurio dėl pieno ąsotėlių piešinio, maistingumo lentelių ir pačių pro plastiką persišviečiančių džiūvėsių visai nesimato. Sukioju maišelį ir šiaip, ir taip, eilė už manęs ima šnairuoti ir bruzdėti, kažkas cakteli liežuviu, visada atsiranda bent vienas į buldogą panašus vyriškis apsmukusiom kelnėm ir pradeda taip įnirtingai vartyti akis, kad dažnai sunerimstu, ar neiškris ir nepariedės po prekystaliu.
– Skenuokite prekę, – vėl išdudena mirtinai saldus bekūnis balsas.
– Skenuoju, palauk, – suburbu.
– Skenuokite prekę.
– Skenuokite prekę.
Galiausiai man pavyksta rasti kodą. Pyptelėjimas.
– Padėkite prekę ant languotos zonos.
– Žinau, jau dedu, – atsakau gerokai džiugesnis. Nuskenuoju muilą, sviesto pakelį, dėžutę makaronų, pieno butelį.
– Skenuokite prekę.
– Padėkite prekę ant languotos zonos.
– Skenuokite prekę.
– Skenuokite prekę.
– Nereikia, jau gali nebekartoti, aš atsimenu. Atsimenu. Nesu toks visiškai kvailas, gal tik taip atrodo. Palūkėk tiktai. Žinau, ką reikia daryt, tik pirštai lėtai kruta, supranti? – murmu dėliodamas produktus.
– Padėkite prekę ant languotos zonos.
– Nesupranti? Aš pats norėčiau greičiau. O gal ne, nenorėčiau. Turbūt – turbūt kvaila norėti, kad laikas bėgtų greičiau, ar ne? Jeigu taip ir toliau, šitaip įsibėgėjęs išsitėkštum į mirtį kaip į sieną, visai kaip tie muliažiniai žmogėnai mašinų bandymo stotyse. Viską reguliuoja robotai, net mašinos greitį, žmogėnui telieka išsitėkšti. Tu irgi robotas. Turėtum suprasti, ar ne?
– Padėkite prekę ant languotos zonos.
– Dedu, dedu. Ant languotos. Negali, tu negali suprasti, juk neturi pirštų. Turi ekraną, balsą ir tą monetų žarnyną, o pirštų jie nepadarė.
– Skenuokite prekę.
– Kvaila, ar ne? Neturėti pirštų. Labai kvaila, kai pagalvoji.
Kiekvieną kartą pagalvoju apie neišsenkantį visa ko kvailumą. Paprastumą. Primityvumą. Apie tai, kokie maloniai plokšti visi mano iš tiesų liečiami paviršiai ir kokios raminamai monochromatinės visos mano iš tiesų regimos spalvos. Juoda arba balta, o jei kartu – languota. Languotoji zona tarsi apreiškimo kalvelė, joje vis vaidenasi grikių, kefyro, svogūnų bei grietinės šventieji, palaimintieji alkstančiųjų sotintojai bei trokštančiųjų girdytojai. Kad ir kasdien, nes čia verta sugrįžti kasdien, kaip man bus priminta besibaigiant apsipirkimo liturgijai. Paprasta. Kasdieniška. Greita. Malonu, kai išganymas toks nepretenzingas, lygiai kaip ir pyptelėjimai, visut visutėliai identiški pyptelėjimai. Pyptelėjimas agurkui, pyptelėjimas indeliui jogurto, lygiai tokie patys pyptelėjimai maltų pipirų pakeliui, indų plovikliui, tualetiniam popieriui. Tada – raudona šviesa.
– Ar turite nuolaidų kortelę?
Apsičiupinėju kišenes, galvodamas, kad panašiai kaip šitas savitarnos automatas turėtų atrodyti įėjimas į dangų arba į pragarą, arba į skaistyklą, kuo gi jie skiriasi. Labai abejoju, kad kas nors vargintųsi atvykėliams tikrinti pastatydamas ties vartais specialiai apmokytą personalą – nežinau, gal angelus arba pagoniškus dievus (jų daug, tad galėtų keistis pamainomis). Ne, greičiausiai ten stovės automatas. Bus pyptelėjimas, visiems vienodas, ir raudona šviesa. Tada bus galima įeiti. Man atrodo, būtinai turėtų būti greitas ir nesudėtingas būdas patiems apsitarnauti, juk net ir angelai neturi laiko registruoti visus tuos milijardus. Milijonus, milijardus. Baisybė sielų, o jeigu dar kas nors užsiplepėtų, ar ką, ir užgaišintų visą eilę? Tai būtų pragaras. Gūdus ir nervingas laukimas, kol pagaliau būsi įleistas į oficialųjį pragarą. Be to, automatas juk yra toks dvasiškai higieniškas dalykas, o visiems žinoma, kaip svarbu laikytis higienos. Minimalizmo. Stiliaus. Tai toks stilius – pyptelėjimas, angeliškas pyptelėjimas, ir tiek. Less is more, isn‘t it?
Apsičiupinėju kišenes, bet, aišku, jose nieko, išskyrus dulkes, sušniurkštą nosinę, sūrelio popierėlį, pusmečio senumo troleibuso talonėlį ir porą ištrūkusių sagų, nerandu. Neturiu nuolaidų kortelės. Niekada neturėjau, ir iki šiol neturiu.
– Pasirinkite mokėjimo būdą, – paliepia balsas, kai paspaudžiu mygtuką „baigti“. Aišku, jaučiuos šiek tiek privilegijuotas, kad stoviu parduotuvės kasoje, o ties laukdamas eilės mašinų bandymo stotyje. Nors kas žino. Šiaip ar taip, man reikėjo pieno, muilo, tualetinio popieriaus, dar ko nors.
– Pasirinkite mokėjimo būdą.
Atsisuku ir nustebęs klausiu:
– Būdą? Man atrodė, jog yra tik vienas mokėjimo būdas.
– Monetas meskite, o banknotus dėkite į atskiras jiems skirtas angas, – be galo kantriai, lyg atsilikusio vystymosi vaikui, paaiškina.
– Ką gi, gerai. Pala, kur dėti? Čia? A, taip, jau radau.
Krapštau pinigus nesilankstančiais pirštais, dar valandėlę užtrunka, kol suskaičiuoju, kiek sušerti automatui. Per tą laiką man dar porą kartų primenama monetas mesti, o banknotus dėti į atskiras jiems skirtas angas.
– Girdėjau, girdėjau, jau metu, – sumurmu. Monetos viena po kitos nurieda vidun, brėžtelėdamos juodos plastmasės tunelyje grakščias elipses.
– Pasiimkite grąžą ir prekes.
– Kur aš dėsiuos nepasiėmęs.
Pasiimkite grąžą ir prekes, vėl išgirstu, kol bandau sugrūsti visus nupirktus daiktus kuprinėn. Pasiimkite, pasiimkite, pasiimkite. Grąžą ir prekes. Viską viską pasiimkite, nieko neužmirškite. Netiesa, kad nieko su savimi nepasiimsim – visada bus grąžos ir visada bus prekių, tokie rinkos dėsniai, ar ne? Šypsaus. Grąžos negaunu, nes įmečiau reikiamą sumą, bet vis dėlto stabteliu ir įsispoksau į monetų angą. Spoksau, skaičiuoju sekundes, nors niekas neatrieda. Galiausiai išgirstu:
– Ačiū, kad pirkote, lauksime sugrįžtant.
– Prašom, kad pardavėte. Keista, kai neturintis pirštų sako, kad tavęs lauks, ar ne?
Tyla.
Tyla į tylą.