Edvardas berniuko paprašo pasilikti po pamokos. Kitiems penktokams išėjus iš klasės, ramiai nužvelgia vaiką:
– Kaip manai, ar valstybė naudojasi žmonėmis?
Mokinys judina lūpas:
– Sprendžiant iš šalies, šis klausimas nekorektiškas, jis skatina temas, kurios sėja nepasitikėjimą ir destrukciją. Be to, penktokas negali atsakyti į klausimą, kuris reikalauja filosofinių, politinių, socialinių žinių bei gyvenimo patirties.
Edvardas stikluose pastebi mažas raidžių projekcijas.
– Padėk akinius ant stalo.
– Akiniai yra žmogaus nuosavybė, ir jūs neturite jokios teisės iš manęs jų atimti. Be to, kadangi mano akių rega yra minus penki, yra didelė rizikos galimybė be jų man kur nors užkliūti ir susižeisti.
Jo plaštaka juda kišenėje, iš kurios sklinda blyški šviesa.
– Aš matau tave, – mokytojas ramiai šnekina vaiką, – tu bijai, nes ne pats rašei šį darbą.
Berniuko veidas suvirpa, pirštams nežymiai pajudėjus kišenėje, ateina atsakymas:
– Jūs neturite jokių įrodymų ir negalite manęs kaltinti pagal švietimo nustatytas nuostatas…
– Aš puikiai matau tave, – švelniai įsiterpia Edvardas, – puikiai girdžiu, ką sakai, viskas bus gerai, jeigu tik nusiimsi akinius. Prižadu.
Berniukas padeda prietaisą ant stalo.
– Jūs kaip pedagogas neturite teisės manęs niekuo kaltinti, kol neturite konkrečių įrodymų. Tai prieštarauja teisės kodekso…
– Žinau, – mokytojas pagauna jo žvilgsnį. Negali būti. Nejaugi jis, atsitraukęs nuo tinklo, ir toliau šnekės taip, lyg jame būtų.
– Tokiomis temomis negalima kalbėtis, – nesiliauja mokinys, – pokalbis turi būti naudingas ir auginantis.
– Nusiramink, aš matau tave, tik nuoširdžiai pasakyk, tu pats rašei rašinį ar jį generavai?
– Galite patikrinti mano mokymosi profilį ir pažangos istoriją. Ten jūs nerasite nė vieno tokio atvejo, kuriuo mane dabar norite apkaltinti.
Sprendžiant iš kūno kalbos buvo matyti, kad vaikas nemeluoja. Paskambinęs jo motinai, gauna informaciją, kad, atliekant šią užduotį, buvo užblokuota dirbtinio intelekto programų prieiga. Vadinasi, tą rašinį sukūrė žmogus.
Pro langą jis mato tūkstančius iš dangaus krentančių satelitų, kurie, naikindami pastatus paskandina miestą liepsnose. Griūvantis stiklo, betono ir geležies mišinys, apsuptas ugnies, ryškėja, o jis stengiasi nežiūrėti į langą, bet negali. Akyse atsispindi sąmyšis.
– Ar tau viskas gerai? – Viktorija klausia susirūpinus, bando jį imti už rankos, kibirkštis tarp jųdviejų rankovių spragteli, Edvardas krūpteli ir atsitraukia.
– Aš, – taria jis slogiai, – matau tave.
– Kas tau pasidarė? Atrodai lyg robotas. Tu vėl sapnuoji?
– Galbūt…– Jos peties linijoje pamatęs kanjono reljefą, jis padeda ranką ant talijos. – Tikrai sapnuoju.
– Jeigu tai dėl to vaiko, nesirūpink. – Ji prisiglaudžia prie Edvardo. – Ką nors sugalvosi.
– Supranti, aš jau anksčiau tai pastebėjau, bet nenorėjau kištis, galvojau, kad tai praeis savaime.
– Kiek ilgai tai tęsiasi?
– Penkis metus ar septynis. Dešimt? Negaliu tiksliai pasakyti.
Jis pakelia akis į viršų, lubomis ropoja metaliniai vorai, sudaryti iš kabelių mikroschemų ir metalo.
– Nebijok. Matau tave. – Viktorija jį pabučiuoja. – O tu mane… Ką nors sugalvosim.
– Gal tu ir teisi, – jo balsas gęsta, – jeigu turėtumėm vaiką, nuo pat pradžių į šią situaciją žiūrėčiau kitaip.
Viktorija perbraukia delnu jo žandą, vorai ant lubų ir griūvantis miestas už lango išnyksta.
– Labas, mano vardas Tomas, esu valstybinės medicinos asociacijos patvirtintas kaip geriausias psichologinio boto prototipas. Norėčiau, jog pasidalintumėte su manimi savo problemomis.
– Labas, Tomai. Pastaruoju metu pastebėjau, kad žmonės, o ypač vaikai, gali prarasti asmenybės užuomazgas. Atrodo, lyg visi neteisingai suprastų, kad tai – kas čia vyksta, yra natūralu. Bet tai negali būti natūralu. Ar tau taip neatrodo?
– Deja, Edvardai, aš negaliu padėti šiuo klausimu. Nemanau, kad jį verta svarstyti. Diskutuodami šia tema, mes nepasieksime jokio progreso.
– Ką tuomet daryti?
– Jus galimai kankina stagnacija. Manau, tau reikia paimti gyvenimą į savo rankas ir pradėti jį kontroliuoti. Juk paranoja iš esmės susijusi su gyvenimo kontrolės praradimu. Sportas, tikslus režimas, nuolatinė socializacija su kitais žmonėmis tinkle ir hobis turėtų greitai pagerinti jūsų gyvenimo kokybę. Be to, Edvardai, nepamirškite skirti laiko poilsiui.
Tuzinas žmonių su virtualios realybės akiniais kavinėje sudribę į krėslus šneka anapus ekrano. Edvardas suklūsta. Kai kurie dėlioja žodžius nenuspėjamai ir emocingai, o kiti kartais panaudoja sakinių seką, labai panašią į tai, kas yra sugeneruota. Jau seniai kiekvienam pedagogui privalomi papildomi kursai, kuriuose išmokstama atskirti žmogaus raišką nuo dirbtinio intelekto sakinių ir minčių struktūros, bet tik dabar jis pradeda aiškiai pastebėti sugeneruotus įspaudus žmonių kalboje.
Eidamas gatve, jis regi meteoritų lietų, kas vakarą galingų projektorių transliuojamą ant antiraketinės gynybos skydo, uždengusio dangaus skliautą. Suvartojęs trigubą raminamųjų dozę, kurią pardavinėja vaistų automatuose, pusiau sapnuodamas, sėda į metro.
– Aš tave matau. – Jis atsisuka: vagone tik besivarstančios durys ir ji, žaliomis akimis, tamsiu kapišonu, juodais suplyšusiais džinsais.
– Ada? Ką tu čia veiki? – Edvardas nepamena, kada paskutinį kartą ją matė.
Jos rožiniai suskilinėję nagai, kaip didelio voro kojos, vienas po kito kyla į sėdynės viršų. Jai besišypsant, atsikišę iltiniai dantys pasirodo iš po lūpos. Ne kartą besibučiuojant, šie dantys pjaustė jo liežuvį, ne kartą jai juokiantis, baltas emalis atspindėdavo blyškų mėnulį.
– Ada, tu visiškai nepasikeitei.
Ji pūstelėjo oro gūsį ant šalto stiklo ir nagu išraižė: „Aš matau tave.“
Jis nusišypsojo, jam nieko nereikėjo sakyti, atrodė, tartum ji viską perskaitytų iš jo veido, netgi tai, kuo jis nenorėtų dalintis.
Traukinys ima irti. Dingus stogui, langams ir grindims, likus tik sėdynėms ir atstumui, kuris juos skiria, iš po kojų išsprūdus kėdėms, jie atsiduria bare. Vėl prisėda. Kulnais barbendama į kėdės lanką, ji sekundei sugeba patraukti visų vyrų žvilgsnius.
– Ada… – nedrąsiai pradeda Edvardas, – vakar vaikas man atnešė rašinį, kurį pats parašė. Atrodo, kad, bendraudamas su dirbtiniu intelektu, jis perima jo kalbą, supranti, žmogus supanašėja su…
– Ar nenutilsi! – ji pakelia balsą ir nusišypso. – Pirmą kartą per penkis metus susitinkam, ir iškart krauni man savo problemas, – taria stodamasi, – bet kokiam žmogui tu pasirodytum kaip didžiausias egoistas. Aš išeinu. – Nuėjusi link baro durų, atsisuka. – Esu tau reikalinga, bet vis tiek nesiveji manęs. Kodėl?
Jis ramiai sėdi. Ada abejingai sučiaupia lūpas.
– Žinai, tik tavo akys nesensta, jos tokios pat įžūlios kaip kadaise.
Edvardas prieina prie jos.
– Ada, prašau išklausyti mane. – Švelniai paima už delnų ir pasodina. – Tai rimta.
Atsirėmusi į stalą alkūne, ji pasideda smakrą ant delno ir į žandą gan stipriai suleidžia nagus.
– Taip, aš klausau.
Edvardas pasislenka į šoną ir maldaujamai pažvelgia.
– Pasakyk man ką daryti? Pameni, kaip jie leido naudotis internetu per abitūros egzaminus. Aš, Daumantas, tu ir daugelis kitų buvo kategoriškai prieš, ir vis tiek mes tylėjome. O dabar? Nejaugi vėl tylėsim?
– Tu mane erzini, – ji šypteli. – Žinai, kad seniai nebemokau vaikų, nes negaliu jų pakęsti.
– Žinau, Ada, – jis nepasiduoda. – Prašau pagalbos, nes man to reikia. Kadaise aš prieidavau prie tavęs ir pasakydavau, kaip yra. Svarbiausia, kad tu man kažką patardavai, kažką tokio visiškai nelogiško, kažką ne iš šios planetos, ir apmąstęs tai atrasdavau gerą sprendimą. Tad, prašau, padėk man dar vieną sykį.
Plyšus dangui, pasigirsta griaustinis, stambūs lašai sunkiasi per lubas ir krenta ant baro stalviršio, ant klientų, į alaus stiklines. Vanduo įsiskverbia į visus kūnus ir, suardęs juos ir grindis, neša viską žemyn. Jie teka tuneliais, kanalizacijos vamzdžiais, prasigraužia į žemę ir, keliaudami link planetos centro, dėl karščio tapę garais, toliau skverbiasi žemyn, iki pat šerdies. Pasiekus ją, žemės branduolys atsispindi Ados akyse.
– Kažkokioj knygoj parašyta, kad tavo sūnūs taps tavo tėvais.
Ada išbėga pro baro duris. Edvardas pro langą palydi žvilgsniu. Rudens vėjas nuplėšia nuo jos rūbus, plaukus, odą, kraujagysles ir sutirpdo organus, visas šias draiskanas pakėlęs į viršų, nuneša link balsvo mėnulio.
Viktorijai palietus jo petį, jis atsimerkia.
– Vėl kartoji tą vardą. Kas ta Ada?
– Tai mano siela, – jis užsimiegojęs patempia lūpą, nusižiovauja. – Ir vaikai taps tėvais… Štai ką ji man pasakė. Įdomu, ar ne?
Viktorija susirūpinusi atsisėda ant lovos krašto. Tyli. Ryto saulei apšvietus prakaulią tiesią nugarą, akims pripratus prie šviesos, jis aiškiai įžiūri slankstelius, baltą odą, net nugaros raumenis dangaus užtvindyto dronais fone. Tūkstančiai jų skraidina garuojančius pusryčius miesto gyventojams.
Jis mato vaikus: vieną, kitą, trečią, su kuprinėm ir telefonais rankose. Jie lenda iš daugiabučių, tvorų, plytelių, dangoraižių – visi ganėtinai vienodi, didelėmis pūkinėmis striukėmis, šąlančiais delnais įsikibę į prietaisus. Drebančių pirštukų, maigančių šviečiančius ekranus, jūra užtvindo miesto gatves, ir visa tai plūsta į mokymo įstaigas. Jų kaktose, žanduose, lūpose ir akyse sproginėja dopaminas. Vyzdžiais rydami viso pasaulio vaizdinius, jie jaučiasi pavargę ir be galo laimingi, tokie laimingi, kokie gali būti tik vaikai.
Jo akims slenkant rašiniais, jis žino, kad, leidęs sau pastebėti tą vieną algoritmą vaiko rašysenoje, dabar ims pastebėti visur, ir pastebi, o pastebėdamas jų vis daugiau ir daugiau, negali nieko nedaryti, tad, baigęs darbą, praveria geriausio draugo kabineto duris.
– Sveikas, Daumantai.
– Nekviečiau jūsų. Be to, prašau kreiptis į mane – direktoriau.
Jis sarchastiškai šypteli, atsisėda ir bando pradėti pokalbį:
– Atleiskite. Turiu jūsų didenybei pranešti svarbią naujieną – ar pamenate, kai ne kartą universitete diskutavome, kaip pakeisti sistemą, kurios dalis esame, ir vis prieidavome išvadą, kad nieko neverta daryti? Todėl, kai abiturientams leido naudotis internetu per egzaminą, tylėjome. Kai leido naudotis internetu per pamokas, irgi tylėjome, nors buvo tiek daug žmonių, kurie būtų mus palaikę.
Daumantas perveria jį šaltu žvilgsniu:
– Taip, Edvardai, bet ką tuo nori pasakyti? – ir paniekinamai šypteli. – Nejaugi esi toks naivus, kad manai, jog priminęs man tai – kuo gyvenau anksčiau, ką nors laimėsi?
– Vakar mane buvo aplankiusi Ada.
– Ada, – jis negali paslėpti susijaudinimo, – sapne ar iš tikrųjų?
– Sapne, bet juk žinai, kad, kai kalbame apie Adą, nėra jokio skirtumo, kur ji pasirodo.
– Aišku, – neatlyžta direktorius, – bet ką sugalvojai? Ketini pasiduoti dar vienai grandiozinei fantazijai? Gal užteks. Mes jau išaugom.
– O, didenybe, – jis parodomai nusilenkia, – tai ne apie tai, kad mus seka, kad žmogaus kognityviniai gebėjimai senka, visa tai – niekis, palyginus su tuo, kad mūsų mokomi vaikai perima dirbtinio intelekto kalbos struktūrą, o ilgainiui bendraudami su juo – tampa juo. Aš tik dabar tą supratau, nors jau senokai susiduriu su šiuo reiškiniu. O tu esi – protingiausias iš mūsų, tad turėjai pamatyti ir suvokti tai dar anksčiau. Tik noriu pareikšti, kad pastebėjau tave pastebint ir nieko nedarant. Juk tu buvai vienas iš tų, kurie atkreipė visuomenės dėmesį į dirbtinio intelekto žalą jaunimui, ir taip iškilai į švietimo sistemos viršų. Jie dabar tau moka už to patikras.
Direktorius pažvelgia pro langą.
– Nejaugi turiu tau vėl aiškinti, kad viskas – ne apie tai.
– Ar tikrai? – iš pasimetimo susijuokia Edvardas.
– Tu puikiai supranti, apie ką aš kalbu. Matau tavo akis ieškančias, kaip situaciją paversti sau tinkama, matau, kad spaudi vis naujus delnus, bandydamas išspausti sau šiek tiek naudos, visada su šypsena, tvirtai. Visi tie seminarai, kuriuos aplankėme, visi tie žmonės, su kuriais mezgėme pažintis, tie darbai, kuriuos rašėme. Juk tai darėme, kad pakiltume į socialinio reitingo viršūnę, kad ištrūktume iš to nykaus gyvenimo, kurį mums norėjo perduoti tėvai. Ir tik todėl tau reikia manęs. Kad atsistotume kartu prieš kažkokį monstrą, kuris organiškai atsirado mūsų visuomenėje, ir išgarsėtume bei pakiltume dar šiek tiek aukščiau reitinge? Tau atrodo, kad tai tik dar viena ranka, dar viena palanki pažintis, dar viena proga pakilti. O aš tau pasakysiu, kaip bus. Mes paskelbsime šią žinią, nieko nenutiks, absoliučiai nieko. Tai tiesiog nuguls į žiniasklaidos šiukšliadėžę ir pasimirš. O geriausia – kad tu puikiai žinai, jog mes visiškai niekuo nerizikuojame, ir todėl taip išpūti šį reikalą. Jeigu tai skelbtum vienas, tada gal kažkuo rizikuotum, bet pasinaudoję mano garbiu vardu, mes tampame du nepriekaištingo statuso atstovai, kurie turi savo nuomonę. Edvardai, patikėk manim. Viskas užsimirš po dienos, tad neverta švaistyti laiko dėl nepamatuotų ambicijų.
Edvardas nusuka galvą.
– Gal tu ir teisus.
Išsitraukęs butelį viskio, Daumantas įpila į dvi taures:
– Prisėsk, – taria, – tu sapnuoji, turi Viktoriją. Kam tau visa tai?
Jiedu išgeria už progresą. Edvardo lūpos sujuda:
– Aš matau tave, – liūdnai taria, – tu teisus.
– Būtent, ir aš kartais leidžiu sau pasvajoti, – Daumantas nusišypso, – juk turi sutikti su manimi, kad žmonija pati iš savęs yra per daug banali ir nenuspėjama. Bet jeigu mus pavyktų pakeisti kažkuo absoliučiu, kažkuo didesniu už pačią žmogaus prigimtį. – Užsiverčia viskio likutį. – Įsivaizduoji, gal šis vaikų kismas – tai pradžia kažko fantastiškai gero? Tad nebijok to.
– Ada taip nemanytų.
Jis išlieka šaltas, susikaupęs lėtai taria:
– Po to, kai išsiskyrėt, mes susitikinėjom dar porą metų.
Edvardo žvilgsnis šiek tiek pasikeičia.
– Nežiūrėk į mane taip, tiesiog negalvojau, kad kalbėti apie tai – reikšminga, o dabar pajutau, kad šis pokalbis, būtent, šitame taške, reikalauja ko nors banalaus ir bereikšmio.
Ši draugo uždarumą pateisinusi detalė Edvardui nepasirodo svarbi, nes jis iš tikrųjų negali prisiminti nei vieno veiksmo, situacijos, santykio su žmogumi be bent minimalios naudos sau siekimo priemaišos. Jis negali nei pasiaukoti, nei rizikuoti – nieko, nes paprasčiausiai nežino, kaip tai yra daroma, ir tai jį dusina, jo kosuliui užpildžius vagoną, riedant metro, bėgių garsas varinėja kraują arterijomis. Sistema prieš jį dėliojasi tuneliais, dangoraižiais, parduotuvėmis, milžiniškais ekranais. Jis negali paneigti, kad jam patinka rūšinė kava, elektroniniai cigarai, sklandyti oro motoroleriu, patinka lošti virtualiuose kazino, naudotis tuo, ką jam suteikia aplinka, tad kaip jis gali prieš visa tai ką nors padaryti?
Savaitgalį keliaudamas vagone, jis tikisi sutikti Adą. Riedant pro pramonės užnuodytą rajoną, kur gyvena tik skurdžiausi miesto gyventojai, Edvardas priverstas pasislinkti: kai tuntas nereikšmingų gamyklos darbininkų, įgriuvęs į vagoną, priploja jį prie stiklo.
– Ei tu! – Iš susispaudusių keleivių gniutulo išlenda stambus veidas. – Ar tik tu ne Ados draugas?
– Ada. – Jis įsižiūri į didelę mėsingą nosį. – Taip. O tu?
Iš minios link jo prasispraudęs mažas smailus kūnelis cypteli:
– Visi ją pažįsta. Mes irgi.
Stambusis prideda:
– Matai, Ada mums minėjo, kad toks vyras čia gali pasirodyti. Pilku paltu, vardu iš E raidės. Čia niekas neužsuka iš centro, tad vos tave pamatęs, esu tikras – kad tai tu.
– Taip, – tai aš.
Edvardui nejauku, vyrai su paprastomis pūkinėmis striukėmis, ryškiomis darbo kelnėmis, baltais stambiais krumpliais.
– Nebijok, – nusišypso didesnis, – mes tau nieko nedarysime.
Mažasis jį nutraukia.
– Pasakyk jam tiesą, negaišk laiko.
– Kokią tiesą? – stambusis sutrinka. – Anokia čia tiesa, kai tiesų tiek daug.
Mažasis susiraukia.
– Gal nepradėkime filosofinių debatų, ką?
Stambusis pritaria:
– Gerai, gerai. – Atsisuka į Edvardą. – Ada buvo užsiminusi, kad, jeigu čia pasirodysi, na, jeigu pamatytumėm tave, tai tiesiai vestumėm pas jį.
– Pas ką? – mokytojas dar nepatogiau pasijunta.
– Senasis, mes taip jį vadinam, – tarė mažiukas. – Eisi ar ne?
Jis nežymiai linkteli. Atsidarius metro durims, jie kartu su minia plūsteli į nykų, betoninį daugiaaukščių kvartalą. Šiek tiek paėjėjus, abiem vyrams atidengus kanalizacijos dangtį, jie nusileidžia žemyn. Jis žino, kad daugelis glaudžiasi apačioje. Dėl per didelės populiacijos, visi, kas neuždirba pakankamai, yra priversti kur nors išsikraustyti. Prieš jį atsiveria vamzdynas, visas nukarstytas elektros laidais ir rozetėmis, o jame susėdę žmonės nuolat žvilgčioja į mažus ekranus delnuose.
Jiems skverbiantis į tamsą – šyla, mažiukas komentuoja situaciją:
– Čia šiukšlių deginimo konteineriai. Juos aušina vis tuo pačiu vandeniu, tad viskas labai įkaista. Atsargiai, neliesk vamzdžių.
– Maniau, kad jau seniai šiukšles uždrausta deginti.
– Taip, – nusišypso stambusis, – geruose kvartaluose jie to nedaro, viską suveža pas mus.
– O kas tas… Senasis?
Mažesnis, priėjęs prie jo, paslaptingai sušnabžda:
– Kartais žmogus nueina per daug. Taip toli, kad akys pasikeičia. Nebevalgo, nebegeria. Nieko nenori. Tik kartoja kažkokias nesąmones. Žodžiu, vaizdelis tikrai ne koks. Tokį vedam pas Senąjį. Jis turi porą tam skirtų aukštų, kur ir glaudžiasi tie žmonės, kol miršta arba kol susigrąžina norą. Tik nežinau kokį norą. Bet ir nemanau, kad svarbu kokį. Svarbu susigrąžinti.
Pakilus metaliniais laiptais, atsiveria didelė, menkai apšviesta patalpa su daug pilkų, betoninių kolonų, tarp kurių susirietę sėdi, vaikšto arba dainuoja žmonės. Dainose ir žodžiuose jis atpažįsta dirbtinio intelekto algoritmą.
– Ei, Vaiva, – vyras kreipiasi į merginą, kalbinančią vieną susigūžusią žmogystą. – Kur Senasis?
Ji pašoksta. Jauna, labai jauna, jis negali nusakyti amžiaus, tamsoje ištirpęs veidas po truputį mainosi, kol ji prisidengia skaros kraštu.
– Jis dabar ilsisi. O ko jums reikia?
– Ada sakė, kad šitam žmogui reikia pagalbos, – taria mažasis.
– Ada, Ada, Ada, – mergina neatrodo patenkinta, – jūs apie ją vieną tik tegalvojate. Ji čia beveik nesilanko, nieko nenuveikia dėl bendruomenės ir dėl to jūs pasiruošę vykdyti jos nurodymus. Puikiai. Padlaižiaukit, jeigu jums tai patinka.
– Bet tai Ada, – perspėja ilgšis, įtempdamas kaklą, – tu neturi teisės taip kalbėti, nes…
Mažiukas jį greitai nutraukia:
– Ji jauna, nežino, ką kalba. Kam švaistai jėgas? Po dešimtmečio gal kažką ir galėsi jai įrodyti, bet dabar bergždžias reikalas.
– Gerai, gerai, – jis paslepia kumštį kišenėje.
Mažiukas kreipiasi į paauglę:
– Vaiva, Senasis supyktų išgirdęs, kaip kalbi apie Adą.
– Tu meluoji, jis niekada nepyksta, – atšauna ji.
Jis ramiai taria:
– Aš matau tave. Matau, kad žinai, jog jis gali supykti.
Mergina suplasnoja skarele ir perspėja Edvardą, lyg tie du tipai čia neegzistuotų:
– Gali palaukti čia, bet būk atidus, pašauksiu tave tik vieną kartą, jei neatsiliepsi, galėsi pats jo ieškoti.
Vyrai dingo tamsoje. Viskas čia buvo persismelkę keistais garais, kurie nematomai skverbėsi į visus įmanomus, net mažiausius audinių plyšius. Keisti, lėtai slankiojantys ir kažką balbatuojantys žmonės, bandydami pataikyti į taktą, nebuvo nei gražūs, nei malonūs. Taip neatrodė ir susirietę savo kampučiuose tyleniai, išbalusia oda. Po pusvalandžio Vaivos balsas pakviečia jį į tamsą.
Kėdėje su ratukais sėdi keistas siluetas. Nei žmogus, nei žvėris, nei vaikas, nei vyras. Gal senis, ant kurio veido buvo tiek raukšlių, kad jos susiliejo į ganėtinai lygų ornamentą ir prieblandoje atrodė, lyg ta oda būtų ne iš šio pasaulio.
– Ada man pasakojo apie tave, – tylus balsas atsklinda iš fragmentuoto veido.
– Ada? Ką ji sakė? – nedrąsiai klausia Edvardas.
Tam besikeičiam veidui blausioje šviesoje nuolat mainantis, daugiaveidė būtybė sėdėdama prieš jį, kažką neaiškaus sumurma, o po to taria:
– Aš matau tave.
– Keista, kad neįžiūriu jūsų veido, – ramiai atsiliepia Edvardas.
– Tavo akys dar nepripratusios, – jis švysteli ranka į blausias lemputes, pakibusias aukštai virš galvos, – jos mimikuoja saulės šviesą, senos gamybos, kaip ir aš. – Senasis turbūt šypteli, Edvardas negali aiškiai įžiūrėti mimikos. – Ar žinai, kokios dabar brangios šios antikvarinės lemputės? Vien tau virš galvos, – jis pamoja į tris blausius purvinus šviesos šaltinius. – Kaba pora modernių butų miesto centre.
– Kodėl jūs jų neparduodate? – Edvardas pajunta keistą simpatiją seniui. – Atrodo, kad jūsų žmonėms reikėtų priežiūros ir pinigų. Lemputės – tai niekis.
– Niekis, – taria Senasis, neatpažįstamu giliu balsu. – Ar girdi, Vaiva, – jis moja merginai.
– Jis kvailys, – kažkur iš tamsos pasigirsta balsas, – iškart matosi, kad skystablauzdis, pažiūrėk, kaip jam dreba kojos.
– Atleiskite, – sako Senasis, – ji labai aikštinga, – ir nusišypso. – Bet tik tokios mums patinka, ar ne?
Edvardas dabar jau aiškiai pastebi senio lūpą įsitempiant, kas primena šypseną, tad irgi bando pajuokauti:
– Kam turėti moterį šalia su vienu veidu, jeigu gali turėti su daugeliu.
Jiedu abu trumpai nusijuokia.
– Bet sakyk, kam tie žmonės mane atvedė čionai?
– Nežinau. Gali čia pabūti… Gali ir išeiti. Pas mus daug ateina, bet mažai pasilieka. Viskas savanoriška.
Edvardui apsidairius tamsoje, pasirodo, kad tuo momentu nieko, apart jo ir Senojo neegzistuoja.
– Kur dabar yra Ada? Man reikia su ja pakalbėti.
– O kam tau ji? – Senasis apsuka vežimėlį. – Kam? – Ir nusiiria į tamsą. – Gali čia būti, jeigu nori.
– O kas iš to? – Jis negali suprasti, nei kam visa tai, nei kas čia per keista bepročių prieglauda.
– Visa tai tam, kas ieško. Vadink tai, kaip nori, – pasigirsta kažkur iš tamsos.
– Ko, Dievo? – jis taip ir galvojo, kad čia kažkokie eiliniai radikalūs sektantai su savo patriarchaline sistema. Banalu, nuobodu, nežmoniška.
– Ne, kvaily, kokio Dievo? – įsijautęs Senasis atrieda į šviesą, – Dievą žmonės jau seniai pamiršo, per porą dešimtmečių jį nužudė, porą šimtmečių jį persekiojo, per porą tūkstantmečių mes jo išsižadėjome pavirsdami dulkėmis, o jis tik dar labiau nuliūdo.
Edvardas pasijunta esąs teisus – tai sekta. Jis nusisuka eiti.
– Palauk, vaikeli.
– Ką tu pasakei? – Edvardas sustoja.
– Ką aš pasakiau? O ką tu išgirdai?
– Vaikeli.
– Teisingai, o dabar eik.
Ir senis nusiiria į tamsą.
– Vaiva, palydėk jį.
Mergina, kaip visada – nepatenkinta, pamoja iš tamsos.
– Nagi, judam, judam. – Ji kone bėga, jis iš paskos, jaunos kojos, mainydamos viena kitą, driekiasi tuneliu.
– Vaiva. Tu čia savanoriškai?
– O kaip tau atrodo. Galvoji, man čia malonu, su tuo nukaršėliu ir tais keistuoliais?
– Kodėl neišeini?
– O ką siūlai žmogui su žemu socialiniu statusu. Gyventi viršuj. Na, jau ne, tikrai nesilankstysiu kažkokiems idiotams. Geriau pabūsiu čia su tuo nuprotėjusiu kelmu.
– Siūlau tau pradėti iš naujo. Yra socialinės programos. Jei neturi tėvų, gali gauti pinigų ir vietą. Mūsų valstybėje per keletą dešimtmečių labai pažengė socialinėje sferoje.
– Kalbi kaip robotas, – numeta ji.
– Vaiva, – jis sustoja jiems išėjus iš tunelio. – Aš matau tave, – taria, – matau, kad nori ištrūkti iš čia, ir gali, žinok tai.
– Eik velniop, – taria ji prieš pradingstant vamzdyne, kuris išsikeroja ten, giliai po žeme, o betono luitai, sulipę į bangą, jį nustumia link sustojimo. Bildantys metro bėgiai, taip gerai pažįstamos, savos durys, nepakartojamas vaizdas per langą.
Viktorija, sportuojanti, tyli, nuoga, neatsisukdama paklausia:
– Radai ją?
– Radau tai, ko ieškojau.
– Ir kaip? – padariusi įtūpstą, sustingsta.
Jis pasižiūri žemyn. Blizgioms grindims atspindint jos apvalius kontūrus, Edvardo vidurius užplūsta jauki šiluma ir jis, paėmęs Viktoriją, sviedžia ant lovos.
– Va taip, va.
– Eik šikt, kvaily! – ji pradeda jį stumti įpykusi, – kodėl tu visą laiką turi būti toks nenuspėjamas?
Jis liuokteli ant lovos ir pradeda šokinėti.
– Ką – tu suvaikėjai? – ji pykteli, bet šokteli šalia jo, ir jie dviese ima šokinėti, šokinėja ir šokinėja, kol lova ir grindys, ir sienos susprogsta, viskas pasidengia žiedais. Edvardo galva atsiranda ant jos krūtinės.
– Pasek man pasaką, – prašo Edvardas užsimesdamas jos ilgus, purius plaukus sau ant veido. Plaukams pradėjus veržtis iš galvos, nesustabdomai dauginantis, ta kvapni, minkšta masė paskandina Edvardo kūną ir kambarį. Vyras, po truputį rankomis painiodamas ilgas, rudas sruogas, ieško išėjimo. Šiluma keliauja jo kūnu. Staiga iš plaukų užsklandos išlenda mažas, besišypsantis vaikas – kaip ir jis, bet ne jis, apgaubtas minkšta, malonia šviesa. Edvardas ištiesia ranką į vaiką, o vaikas, apėmęs delnu jo nykštį, nusišypso.
– Aš matau tave, – mažiukas taria be žodžių.
– Aš matau tave, – Edvardas pakartoja. Mažylis išnyksta, o plaukai, paskandinę visą jo kūną ir kambarį, pradeda trauktis. Viktorijai baigus pasaką, jis išnyra iš sruogų ir ją bučiuoja.
– Tavo vaikai taps tavo tėvais. Tai grynai apie tave patį.
Jis dar kartą pabučiuoja ją, bet ji tik traukiasi.
– Gąsdini mane, – nejaukiai nusijuokia, tik pastebėjusi jo šviesias akis, nusišypso nuoširdžiai.
– Visa tai, – rankos mostu jis aprėpia kambarį, – kažkada nebuvo taip svarbu, – jis nusijuokia ir, išsitiesęs ant grindų, įsistebeilija į jos nuogas pėdas. – Koks skirtumas, Viktorija? Koks skirtumas? Ką?
– Jeigu tau pasiseks galutinai išnykti ir išprotėti, man teks tavimi rūpintis, – pusiau juokais, pusiau rimtai ji stebi jo akimirksniu surimtėjusį veidą, kol vyras, prišliaužęs prie lovos, atsargiai paima kažką labai mažą ir pakelia prie jos akių.
– Ar gali ką nors man paaiškinti? – pastebėjusi smulkų elektrinį mikrofoną, Viktorija bando nepanikuoti. Jis taip pat.
– Vaikeli. – Labai lėtai Edvardas padeda beveik nematomą prietaisą atgal po lova. – Būtinai, tik pirma turiu kai ką padaryti.