Jos pirštais tekėjo skaidri serbentų uogienė. Tekėjo lėtai, lyg bijodama sukelti įtarimą, kad yra gyva. O kas žino, gal trintos uogos ir buvo gyvos, turinčios svajones ir gyvenimo planus. Bet ir kaip bebūtų, šią tiesą žinojo jos vienintelės, neketino paslapties išduoti kitiems. Uogienė braižė keistus kontūrus ant jos plaštakos ir riešo, o pastaroji, paskendusi rytiniuose bevardės valandos apmąstymuose, tik stebėjo lenktyniaujančius lašus, neritmingai kulnu tukseno į medines grindis. Kambarys skendėjo prieblandoje. Didįjį stalą, arbatinį ir švariai išplautus, vis dar džiūstančius šaukštus apšvietė blausi šviesa, sklindanti nuo gartraukio. Tai buvo keistas rytas, paklydęs migloje, apgaubusioje visus gatvės žibintus, spalvingus bordiūrus, nykiai atrodančius daugiabučius. Žvilgsniu ji tyrinėjo sienos plyteles, bandydama užmiršti kamuojančią sumaištį, kuri dydžiu, regis, prilygo bedugnei. Tuo metu, jos veidą nušvietė pirmieji aušros spinduliai. Odą padengė rožiniu šydu ir kuždančiu balsu ėmė giedoti pradžios dainą. Šios šventos dainos daugiau niekas negirdėjo. Niekas pasaulyje. Niekas, jokia gyvybė iš visų kosmoso gelmių nebūtų įstengusi girdėti šios sakraliosios melodijos, jausti šių žemę iš po kojų plėšiančių vibracijų, nes ši saulės daina buvo skirta jai. Tik jai. Užmerkti merginos vokai patvino druskos perlais, rankos sukrito ant šlaunų, o mintys… Tos sustingo, lyg šimtmečius šilumos nejautęs ledas. Sukluso ir sumaištį kėlusi, sudiržusi siela, pralošusi nelygioje kovoje prieš visagalės spindulių armiją. Ji jautė, kaip praranda kūno kontrolę: kaklas sminga į pečius, padai ręžiasi į grindis, galva linksta atgal. Išsigandusi mergina bandė atrasti bent vieną raumenėlį, kuri galėtų pavergti savo valiai, tačiau visi iki vieno jie buvo suklusę, sustoję, pavaldūs saulės giesmei. Ji jautėsi siaubingai išduota. Išduota savo pačios kūno, kuriame tiek metų gyveno. Daina nesiliovė ir su kiekviena bėgančia akimirka pildė merginą savo esybe. Pastaroji jautėsi bejėgė. Tokia ir buvo. Bejėgė prieš amžinai pasikartojančią dienos pradžią, prieš savo kasdienį atgimimą, prieš savo esminį tikslą, prieš šventą saulės dainą, tapusią jos kūnu ir krauju. Mistiškoji dienos žvaigždė turėjo siekį, tokį pat slaptą, kaip ant pirštų spėjusi sustingti serbentų uogienė, ir nepažinodama pasidavimo toliau glostė merginos ausis, vedė ją savosios širdies link. Šis vedimas buvo nepaprastai skausmingas, kupinas kliūčių, raižančių odą, atveriančių metų metais šašais dangstytas žaizdas, badančių tiesiai į kiekvieno aptinkamo sopulio centrą, keliančių kančią, kurios, regis, net visa žmonija bendromis jėgomis neįstengtų pakelti. Tačiau žmonijos nebuvo, tik ji viena. Viena, kuriai teko pakelti šį mirtį pranašaujantį, pragarą išlaisvinantį skausmą. Ji nebejuto nieko aplink, manė, kad tai pabaiga, jog niekada nebebus savo virtuvėje, laukianti saulėtekio, pro langą stebinti rūke skendintį miestą. Aštrūs skausmo pjautuvai kapojo kūną, atimdami jo dovaną būti gyvybės perimetru, negailestingai naikino kojų pirštus, blauzdas, šlaunis, dubenį, pilvą, krūtinę, pečius, kaklą, veidą… Ji nepaneigiamai tikėjo šia pabaiga. Ji nyko. Ji išnyko.
Bet ar tikrai ji? Tai buvo susitikimo su širdimi momentas, būtent tas, link kurio dainuodama vedė saulė. Sakralioji giesmė užpildė visą merginos esybę, visa, kas palaikė ją gyvą, privertė jos kūnu tekantį kraują švytėti. Ji tebegirdėjo rytinės aušros balsą, ramų ir neapibūdinamai galingą. Per jį mergina kalbėjosi su savo širdimi, pirmą kartą ją pilnai pažino, pamatė kokia ji galinga, nepalaužiama, pamatė, kad ji nemirtinga. Mergina nusišypsojo, lengvai atsimerkė. Virtuvės kambarys jau buvo pilnai apšviestas rytine šviesa. Nuo viryklės atsimušantys spinduliai žaidė baltose lubose. Iš šono, dienos pradžia priminė įprastą rutinos pasiglemžtą momentą, tačiau ar skausmo, iliuzijų mirtis yra kasdienė? Ji buvo absoliučiai rami, sudaryta iš tyriausios šviesos, įgavusi didžiausią kadanors mirtingajam dovanotą dovaną, tapusi didingosios saulės vaiku, jos gyvu, žmogaus pavidalą įgavusiu spinduliu.
-Širdele mano, tave moku mintinai.