Šiandien aš kino teatre. Bet ne be tame. Ne be tame, kuriame matysite menininkų filmus. Ne be tame, kurio ekrane reikės ieškoti gyvenimiškosios prasmės ir jau tikrai ne be tame, iš kurio išėjęs žmogus jausis kaip po šalto dušo. Ne be tame. Buvau paprasčiausiame komercinio tipo ekranų gobelene. Įsisukau į kažkokią veiksmo dramą. Nemačiau, kad be kelių aktorių, kas nors iš to filmo būtų iš vis baigę ar tuo labiau galvoję apie kiną kaip meną, mokslą. Tai buvo labiausiai pinigams plauti skirtos dvi valandos. Man jau jų negaila. Apmaudu kitų šimto trylikos akių salėje. Skaičiavau, nes kaip veiksmo filmui buvo per daug pokalbių. Bet jiems patiko. Lyg ir. Bet kaip ir kiekvieno tokio tipo filmo pabaiga jiems patiko labiausiai. Ne dėl jos netikėtumų. Dėl to, kad baigėsi. Bet nekalbu apie filmo kokybę šiuo atveju. Manau, kad jiems visiems labiausiai patiko išeiti ir dalintis keisčiausiomis spekuliacijomis. Kas bus, kas buvo, ko laukti, ko tikėtis. Gal čia atsiliepė evoliucinė žmogaus prigimtis lyginti, tuo labiau lygintis. Žinoma, ne ta socialinė. Ne plaukus ir ne pilvą lyginti, kad vienintelis dalykas į kurį galėtum būti panašus būtų flat-white‘as. Lyginti ir sverti. Kas geresnis ir kas po kažkurio laiko bus geresnis. Tu ar ,,žmogus“, kuris niekada neegzistuos, nes patikėkit manim kai sakau, kad niekas, užšokęs ant skrendančio lėktuvo, neišgyvena, tuo labiau neišgelbėja prezidento, kurį pasamdė už tikriausiai kelis šimtus eurų. Toje aikštelėje tarp salės ir išėjimo visada atsiras kažkoks aistruolis, kuris tą filmą žiūri trečią kartą, jau jį yra išskrodęs po pirmo karto, pastebėjęs detales, kurios ten buvo ,,ant vaizdo“ po antro ir galiausiai savo malonumui atėjęs trečiam žvilgsniui. Bet jis man patinka. Su tokia aistra lekiančių žodžių iš kažkieno burnos dar nemačiau nuo piktos moterytės, norinčios grąžinti kojines į drabužių parduotuvę kai jai to neleido. Norėtųsi, kad politikai kalbėtų apie šalies ateitį su tokiu užsidegimu kaip vienišas kino teatro fanas. Tiesa, dar nesupratau ar jis toks užsidegęs, ieškantis draugų neįprastose vietose ar šizofrenikas, nes kalbasi su savimi. Atrodo. Nesmerkiu. Aš gal ir senamadiško požiūrio, bet manęs kaltinti negalite, pripažinkite. Aš sakau, ką matau. O matau, ką noriu pastebėti. Kaip tą vieną filmo sceną. Nežinau ir negaliu pasakyti, kuo man ji taip labai įstrigo, gal todėl, kad buvo kiek absurdiška ir humoristinė. Iš visų supratau, kad juokinga tik man. Tebūnie. Jie nesupranta. Patys kalti. Žodžiu. Sandėlis. Galimai naudotas kažkokios laivybos pramonės. Labai atšiaurus. Nemeluosiu, šiuo atveju pasistengta, nes net neįsivaizduoju kur tokį susigaudyti reikėtų. Ekrane vyrauja tamsios, niūrios spalvos. Tikrai, net šaltis būtų apėmęs, bet ne šiurpuliai. Viduryje – kėdė, o ant jos, nepatikėsit. Sėdi surištas asmuo. Ką?! Tiesą sakant, scena prieš tai buvo labai ilgas pokalbis, o aš skaičiavau akis, todėl tiksliai negaliu pasakyti, kas ir kodėl ant kėdės supančiotasis bus. Tačiau, eikime toliau. Iš kažkokio šešėlio išniręs pilypas iš kanapių jam, kas be ko, susakė visą savo piktą planą, įnirtingai nusikvatojo ir laukė mūsų herojaus atsako. Viena, man jau buvo keista pagalvoti, kiek laiko šis stovėjo tame šešėly, kiek laiko jis galėjo stebėti. Man tikrai būtų atsibodę, todėl žinau, kad negalėčiau niekad būti filmo antagonistas. Ar bent jau ne toks. Grįžkime. Po kelių labai įnirtingo dialogo minučių pro dūžtančius lango šipulius įsiveržia gelbėjimo būrys ir mūsų blogadarys paleidžia paskutinius atodūsius. Ir būtent tą akimirką. Ne keliais mirksniais anksčiau, ne vėliau, lyg tai būtų jau rūpėję, surištasis tam beasmeniam ir besieliam kūnui rėžia: ,,Va kas nutinka, kai žaidi pavojingus žaidimus“. Netvėriau. Juokiausi iš plaučių, kažkur pakastų. Galimai niekas to nepriėmė kaip tik filme pasitaikančių akimirkų, nes buvau viena tokia apimta nevalingais veido ir kūno judesiais, kvėpavimo pakitimu ir keistais garsais. Būtų keista, o momentais net liūdna, jei tai būtų imta taikyti tikrame gyvenime. Jau matau kaip tas pats filmo entuziastas prie savo močiutės ligoninėje palinkęs. Jos angelėlis. Jos gyvenimo esmė, prasmė ir gerybės pramanymas. Kuomet tik nuaidi ta atsisveikinimo linija jis pasilenkia dar labiau ir taria: ,,štai kas nutinka, kai perduoti savo traumas per genus“. Tiesą pasakius dabar galvojant apie tai man dar juokingiau darosi. Gal aš nesuprantu tų filmų. Galbūt tokios scenos turi gilią įsišaknijusią prasmę. Bet man nuo dramos tai greitai perbėgo į geriausią komediją, gal net šiokią tokią parodiją. Dešimt krentančių lėktuvų iš dešimt. Žinau, kad tai nebuvo tikroji eilutės intencija, bet dėl manosios interpretacijos tai drįsčiau skelbti geriausia metų filmo ištrauka. Todėl patiko. Šiandiena man patiko. Nesiūlyčiau kitiems režisieriams kartoti tokio formato scenų, jau taip juokinga nebebus. Bet šį praleidžiu. Kartot gal ne kartočiau, tokios akimirkos nepakartojamos, bet jos labai gerai prisimenamos. Už tai ir dėkoju filmų industrijai. Už pakartojamų akimirkų nepakartojamas interpretacijas.