Orestas Razumas
Auksas
Dviejų dalių tragikomedija
Veikėjai:
Vilfredas
Tomas
Motina
ĮŽANGA
Laukiamasis ligoninėje
Vilfredas ir Tomas sėdi
Pasirodo Motina
Motina. Seselė sakė dar šiek tiek palaukti.
Ji atsisėda
Vilfredas. Ar negalim čia ateit rytoj?
Tomas. Nenori, kad prieš mirtį tave aplankytų?
Vilfredas. Jūs man, kol aš dar gyvas, neduodat ramybės.
Pauzė
Vilfredas. Mirtis turi kvapą. Kaip cigaretės. Tik stipresnį.
Tomas. Man atrodo, tas kvapas iš tavęs.
Motina. Nuo mirties nepabėgsi.
Tomas. Be reikalo pirkau sportbačius...
Vilfredas. Noriu pabėgt nuo negyvėlių, ne mirties.
Pauzė
Motina. Lionginas buvo didis žmogus.
Tomas. Tegul ilsisi ramybėje.
Vilfredas. Būtent, todėl einam.
Tomas. Kai mirs.
Vilfredas. Aš nenoriu ilsėtis ramybėje. Miręs noriu didelio vakarėlio.
Tomas. Tu nepalieki namų. Tu drebi, pagalvojęs apie alkoholį. Vakarėlis tau būtų pragaras.
Vilfredas. Būtent. Aš gyvenimą gyvenu dorai, kad galėčiau pašėlti miręs.
Tomas. Todėl tau reikia nusidėti.
Vilfredas. Ką?
Tomas. Tu nori šėlt su Buda, Marija Terese ir Gandžiu? Nes danguj tik geri žmonės.
Vilfredas. Gerai. Galiu nusidėt. Palikt seną mirštantį žmogų.
Vilfredas ketina išeiti, bet sustoja. Vienas išeiti nepajėgia
Vilfredas. Kas per vardas – Lionginas?
Tomas. Tavo vardas Vilfredas...
Vilfredas. Aš jo nepažįstu. Tu jo nepažįsti.
Tomas. Jis turi burną pilną auksinių dantų.
Vilfredas. Prie ko čia dantys?
Tomas. Jei žinau, kas žmogaus burnoje, nesakyčiau, kad nepažįstu.
Motina. Ankščiau dėdavo paauksuotus dantis.
Tomas. Pas tave dėk auksą, sidabrą, deimantą, vis tiek tas mirties kvapas...
Motina. Gerai, užtenka.
Tomas. O kai jis mirs...
Vilfredas. Nekalbėk!
Tomas. Ką? Dėl to čia susirinkom.
Vilfredas. Susirinkom pagerbt.
Tomas. Pagerbt, nes...
Vilfredas. ...mirs.
Tomas. Būtent. Todėl klausimas: kai jis mirs, kam atiteks jo dantys?
Vilfredas. Ką?
Tomas. Nelaidosi su dantim. Kam atiteks jo dantys?
Motina. Priklauso nuo testamento.
Vilfredas. Tu nori išraut jo dantis?
Tomas. Nu, „išraut“ – didelis žodis.
Vilfredas. Prašau, baik.
Tomas. Kai sakai, išraut, atrodo, jam skaudės.
Vilfredas. Gal galim grįžt prie Budos?
Tomas. O jam neskaudės.
Vilfredas. Kaip palaidosi, taip ir praleisi amžinybę.
Tomas. Senas ir be dantų?
Pauzė
Motina. Jūs žinot, kad mums nepaliks nieko? Viską pasidalins vaikai.
Tomas. Vaikai. Mes irgi vaikai.
Vilfredas. Tu, taip.
Motina. Nebent kažką įrašys į testamentą.
Tomas. Kokia tikimybė, kad mums paliks dantis?
Vilfredas. Nekalbėk apie dantis!
Tomas. Aš tau galėsiu padovanot savo dantį.
Vilfredas. Aš tau išmušiu dantis.
Tomas. Ne savo dantį, auksinį. Gimtadienio proga.
Vilfredas. Tu man per gimtadienius niekad nieko nedovanoji ir dabar...
Tomas. Neturėjau ko. Dabar turiu.
Pauzė
Motina. Girdėjau kalbas, kad Lijana visiems parengė šeimos medžio kopijas.
Vilfredas. Lionginas. Lijana. Ar yra šitoj šeimoj nors vienas normalus vardas?
Tomas. Tomas!
Motina. Dar yra sūnus Liaudginas. Bet jis Amerikoj.
Vilfredas. Nuostabu.
Motina. Bet visi kažką gausim.
Vilfredas. Popieriaus.
Tomas. Nieko nėra vertingiau už istoriją.
Vilfredas. Išskyrus pinigai, ateitis ir... pinigai.
Motina. O jo gyvenimas įdomūs. Jis paliko dienoraštį. Niekas dar neskaitė. Laukia, kol... Ir kaip jis pasakodavo! Kokį gyvenimą nugveno! Nei vienos šventės be jo. Kaip dainuodavo... Ateidavo vokiečiai, ateidavo sovietai – su visais sutarė. Su kaimynais ne, bet... Arba kaip jie Sibire, Magadane, kasdavo auksą, sako, vienąkart rado tokį galvos didumo aukso luitą ir, kai niekas nežiūrėjo, numetė į krūmus. Galvoja, baigsis karai, baigsis tremtys, važiuos namo ir parsiveš...
Pauzė
Vilfredas. Ir parsivežė?
Motina. Ką?
Tomas. Auksą.
Motina. Nenene... Čia tik anekdotai.
Pauzė
Vilfredas. Nesuprantu, kur čia juokinga.
Tomas. Bet paliko tikrai?
Motina. Su auksu dirbo... Ką gali žinot...
Pauzė
Pasirodo seselę
1 DALIS
Motinos namai
Tomas bando susigaudyti lapų pluoštuose
Tai šeimos medis, Magadano žemėlapis, kiti dokumentai
Vilfredas. Nemirė.
Tomas. Jis turėjo du brolius. Jurgį ir Vincentą. Jurgis mirė, o Vincentas buvo ištremtas į Jakutską.
Vilfredas. Iš kur žinai?
Tomas. Viskas internete.
Vilfredas. Bet kas gali rast?
Tomas. Jei aš galiu, tai...
Vilfredas. Bet tada bet kas gali.
Tomas. Ir?
Vilfredas. Bet kas gali rast, kad buvo ištremtas. Ir bet kas gali pirmas nuvažiuot pasiimt mūsų auksą.
Pauzė
Tomas. Kaip jie žinos, kad jis ten paslėpė auksą?
Pauzė
Vilfredas. Galima paskambint Vincentui.
Tomas. Jis ištremtas šimtai kilometrų į rytus.
Vilfredas. Bet jie bendravo.
Tomas. Deja, pašto balandžių Sibire tuomet dar nebuvo...
Vilfredas. Kai grįžo.
Tomas. Ką jis žinos? (Pauzė. Rodo žemėlapyje) Čia Magadano žemėlapis. Kalbėjau su žmonėm, jei gerai supratau, čia, kalnuose, pagrindinės kasyklos.
Vilfredas. Su kuo kalbėjai?
Tomas. Apie žemėlapį?
Vilfredas. Apie viską.
Tomas. Koks skirtumas?
Vilfredas. Jei žmonės gali ne tik internete rast, bet ir tu dar su visais plepi, tai... Jau iš ten tikrai nugvelbė tą auksą.
Pauzė
Tomas. Gali nevažiuot.
Vilfredas. Ne, mane dar domina. Taip. Tik kalnai, nežinau. Bijau aukščio. Bet šaltis patinka. Kai šiltai apsirengi. Aš galiu užmigt, tik kai šalta.
Pauzė
Tomas. ?? ????????? ????????
Vilfredas. Ką?
Tomas. Būtent. Aš ir nemoku.
Vilfredas. Aš moku gestų kalbą.
Tomas. Jeigu sutiksim kurčią Magadanietį, pravers.
Vilfredas. Bet moku tik lietuviškai. Čia labas: (Vilfredas pamojuoja)
Pauzė
Tomas. Reikėtų kuriam išmokt. Ir pinigų reikia traukiniui.
Vilfredas. Neturiu pinigų.
Pasirodo Motina
Motina. Gal arbatos?
Vilfredas. Ne, ačiū.
Tomas. Mama, gal žinai ką daugiau apie Lionginą?
Motina. Um... Kelis metus gyveno su jūsų seneliais. Reikėjo padėt vieni kitiems, tokie laikai. Pavyzdžiui...
Tomas. O apie kasyklas?
Motina. Dirbo. Vargo. Šiaip ne taip išgyveno... ir grįžo.
Tomas. O už ką ištrėmė?
Motina. Nežinau. Ne laiku ir ne vietoj.
Vilfredas (Tomui). Galvoji, buožė buvo, tai dar ir čia po obelim paslėpė ką?
Motina. Nu bet kaip gražu, kad jūs domitės.
Vilfredas. Gal žinai, koks Vincento numeris?
Motina. Nežinau net, ar turi... Jis gyvena kaime. Pametat, kai buvot maži, buvom aplankyt?
Tomas. Pamenu bites.
Vilfredas. Aš norėjau medaus. Man sakė, kad jeigu rūkai, jos nepuola. (Apie Motiną) Aš iš tavęs pavogiau cigaretes.
Motina. Vincentas bitininkas, taip.
Vilfredas. Mano visas kūnas...
Tomas. Vis dar nori jam skambint?
Vilfredas. Dabar dar labiau.
Motina. Aš pabandysiu su jo dukra susisiekt.
Motina išeina
Vilfredas. Būtų nuostabu...
Tomas. Susisiekt su kaimiečiu pensininku?
Vilfredas. Praturtėt... Ir ne už nieką, čia ne loterija, čia sumanumas...
Tomas. Taip...
Vilfredas. Sakė, galvos dydžio.
Tomas. Virš.
Vilfredas. Kiek aukso yra galva?
Tomas. Turbūt virš kilogramo. Tikrai, ne turbūt.
Vilfredas. Jaunos galvos ar senos?
Tomas. Ką?
Vilfredas. Matei jo jauno foto? Koks drūtas. Galva kaip krepšinio kamuolys. Dabar paseno, susitraukė kaip razina.
Tomas. Tikrai virš kilogramo.
Vilfredas. Kiek čia?
Tomas. Šimtai tūkstančių.
Vilfredas. O jei auksas rimtesnis?
Tomas. Kaip gali būt auksas rimtesnis?
Vilfredas. Auksas nelygu auksui. Kas jei šitas tankesnis? Tai tada galvos dydžio, taip, bet vertingesnis.
Tomas. Auksas yra auksas.
Vilfredas. Čia tu klysti.
Tomas. Tu labiau norėtum į galvą gaut iš kilogramo plunksnų ar kilogramo aukso?
Vilfredas. Aukso. Susižeisčiau. Paduočiau į teismą. Bam – milijonierius.
Pauzė
Tomas. Ką darytum su milijonu?
Vilfredas. Tikrai nebus milijonas. Ir jei mes dalinamės... Sakai, milijonas?
Tomas. Ne. Bet neklausiu: „ką darytum su šimtais tūkstančių?“ Neskamba.
Vilfredas. A... (Galvoja, ką darytų) Nežinau.
Tomas. Žinai, ką aš daryčiau?
Vilfredas. Ne.
Tomas. Tai paklausk.
Vilfredas. Ką darytum su milijonu?
Tomas. Nusipirkčiau didelę piniginę.
Pauzė
Vilfredas. Pavojinga nešiotis tiek su savim.
Tomas. Tai juokelis. Aš juokauju. Tu turi juoktis.
Pauzė
Vilfredas. Pameni, ką darydavau per kūno kultūrą?
Tomas (pasižiūri į Vilfredą). Ne kūno kultūrą.
Vilfredas. Aš išsiprašydavau į tualetą, o slapta rūbinėje iškraustydavau visų pinigines. Žinoma, neimdavau visko, tik po kelis eurus. Kad nepastebėtų.
Tomas. Tai siaubinga.
Vilfredas. Jie iš manęs tyčiojosi.
Tomas. Ne be reikalo.
Pauzė
Vilfredas. Turėsiu didelę IT firmą. Pasaulinę.
Tomas. Tu prieš penkias minutes nežinojai, kad galima pasigooglinti apie tremties vietas, ir dabar tu nori turėt IT firmą.
Vilfredas. Svarbu vizija. Steve Jobsas tapo tuo, kuo tapo, ne dėl to, kad kažką studijavo ar kad mokėjo C plius plius... ar kad kažką kitką... o kad turėjo viziją.
Tomas. Studijos nesvarbu?
Vilfredas. Tu puikiai žinai.
Tomas. Žinau.
Vilfredas. Tau virš trisdešimt, tu nedirbęs jokio darbo ir dar studijuoji. Sveikinu.
Tomas. Ir esu daktaras.
Vilfredas. Filosofijos.
Pauzė
Tomas. Aš nusipirkčiau namą. Ne Lietuvoj. Bet ir ne pietuose. Kad būtų visi metų laikai. Atsidėčiau sau tiek, kad gyvenime nereiktų nieko daugiau dirbt. O likusius pinigus atiduočiau labdarai.
Vilfredas. Jei mes gaunam milijoną, tau lieka pusė milijono. Nusiperki namą. Lieka keli šimtai tūkstančių. Jei gyveni neprabangiai, su viso gyvenimo lėšomis labdarai lieka keli tūkstančiai. Jei susirandi žmoną, vaikus, šunį, labdara lieka skoloj tau.
Tomas. Bent turiu viziją.
Pauzė
Vilfredas. Ar man pirktis šiltus rūbus?
Tomas. Jei neturi.
Vilfredas. Ir mes tiesiog vaikščiosim po kalnus, tikėdamiesi, kad kažkuriam krūme guli luitas aukso?
Tomas. Jis pasakys kur.
Vilfredas. O jei nepasakys?
Pauzė
Tomas. Ankščiau ar vėliau kažką pasakys.
Vilfredas. Per vienuolika vizitų, jis pasakė, kad vaišinčiaus raugintais agurkais ir kad jam reik į tualetą.
Tomas. Šįkart bent įspėjo.
Vilfredas. Tu matai, kad už jo akių nieko nėra.
Tomas. Jis gyvena skolintu laiku.
Vilfredas. O gal pilnai pasveiks? Ir ne man, o savo vaikams viską pasakys.
Tomas. Taip, ir jie važiuos...
Vilfredas. O jei ir man pasakys? Kas tada? Trenksiuos tūkstančius kilometrų į pasaulio galą, nes nepilno proto senis pažadėjo auksą, kurį paskutinį kartą matė prieš septyniasdešimt metų?
Pauzė
Tomas. Jo dienoraštis. Sakė, kad Lionginas rašė dienoraštį.
Vilfredas. Jeigu mes gautume dienoraštį, tai...
Tomas. Jame būtų parašyta, kur jis numetė auksą.
Vilfredas. Bet jį atiduos tik po jo mirties. (Pauzė) Ne. Jokiais būdais.
Tomas. Kas?
Vilfredas. Aš prie to neprisidėsiu.
Tomas. Kai pasiūlau normalią idėją, tu iškart – ne.
Vilfredas. Važiuot aplink pasaulį – gerai. Laipiot po kalnus – kaip nors, išgyvensiu. Bet nužudyt niekuo dėtą vargšą senelį dėl jo dienoraščio – jokiais būdais.
Pauzė
Tomas. Ką?!
Vilfredas. Tau negerai su galva. Iš kur pas tave tokios mintys? Fu!
Tomas. Ką žudyt? Kas ką sakė apie žudymą?
Vilfredas. Tu!
Tomas. Pavogt dienoraštį. O ne žudyt.
Pauzė
Vilfredas. Nežudyt. Tik vogt.
Tomas. Pasiskolint.
Vilfredas. Mes gražinsim?
Tomas. Pagal aplinkybes.
Pauzė
Vilfredas. Gal ir variantas.
Tomas. Būtent.
Vilfredas. Tik iš kur mes jį gausim?
Pasirodo Motina. Ji atneša savo sūnums arbatos
Motina. Prisiskambinau Vincento dukrai. Žinokit, nepatikėsit. Jis mirė prieš dvejus metus. Nepaskambino. Nepranešė. Palaidojo savo kieme. Ot tai žmonės...
2 DALIS
Motinos namai
Tomas rankose turi knygutę. Tai – Liongino dienoraštis
Tomas. „Vaikystėje turėjau knygą su kalnų piešiniais. Jie neatrodė įspūdingi, prieš juos lakstantis šuo už juos buvo gerokai didesnis. Dabar nežinau tos knygos pavadinimo, tada dar nemokėjau skaityti. Norėčiau tokio šuns, bet nebūtų kuo jį šerti. Neduočiau šuniui beržo tošies, bet ir jos nebėr – nuogi ir medžiai, ne tik mes.“
Vilfredas. Jis pagaliau prakalbo.
Tomas. „Paėjęs kiek toliau gali matyti jūrą. Sako, ji blizga. Bet aš nenoriu jos matyti. Ji ne ta.“
Vilfredas. Kalbėjo tris kartus.
Tomas. Nieko apie auksą nerašo.
Vilfredas. Visus kartus laikė mane savo sūnumi.
Tomas (versdamas puslapius). Ilgisi namų... kažką įsimylėjęs... neįskaitau neįskaitau neįskaitau...
Vilfredas. Pirmąkart bandžiau ginčytis. Ne, aš toks ir toks, ne tavo sūnus.
Tomas. Ai, va, rašo ir apie auksą. Rašo, kad sunku jį kasti. Kalnuose negalima kvėpuoti. Vėl, kad šalta.
Vilfredas. Bet tada jis nė žodžio. Turbūt galvoja, atėjau apvogt.
Tomas. Bet tai kaip ir akivaizdu, kam tai rašyti?
Vilfredas. O kitą dieną sakau, taip taip, esu tavo sūnus.
Tomas. Mokykloj vertė skaityt identiškus tekstus.
Vilfredas. Jis pats nelabai ką sako, nors klauso.
Tomas. Ir jie tokie nuobodūs.
Vilfredas. Ir jis toks patenkintas.
Tomas. Suprantu, tai svarbi istorijos dalis...
Vilfredas. Pasakoju visiškus niekus, kad pašėriau kiaules...
Tomas. ...didžiulė tragedija...
Vilfredas. ...palaisčiau gėles...
Tomas. ...nusikaltimas prieš žmoniją.
Vilfredas. ...apgenėjau medžius.
Tomas. Bet dėl to turbūt kalta mokytoja.
Vilfredas. Nes aš nežinau, ką žmonės veikia kaime.
Pauzė
Tomas. Kodėl mokytoja būtų kalta dėl to, kad nežinai, ką žmonės veikia kaime?
Vilfredas. Jis šypsos turbūt dėl to, kad tai primena vaikystę.
Tomas. Nori paskaityt?
Vilfredas. Ne.
Tomas. Kažkas išliejo vandenį, nieko neina suprast.
Tomas numeta dienoraštį ant stalo
Tomas. Tai beviltiška.
Vilfredas. Ne beviltiška, mes kasdien sužinom vis daugiau.
Tomas. Sužinom, kad tremty blogai, o seniams – blogai su protu?
Vilfredas. Jis kasdien man pasako daugiau. Pavyzdžiui...
Tomas. Jis bet kurią dieną gali mirt.
Vilfredas. Dėl to turim sustot? Pats sakei, skolintas laikas.
Tomas. O kas, jei pasirodys jo tikras sūnus? Jo tėvą kasdien lanko trečios eilės pusbrolis ir galvoji, jam klausimų nekils?
Vilfredas. Aš paaiškinsiu, kad...
Tomas. Kad nori sužinot, kur paslėptas jo tėvo galvos didumo aukso luitas?
Vilfredas. Kad palaikau vienišo žmogaus kompaniją.
Tomas. Meluodamas jam? O jei pats Lionginas atsipeikės ir pamatys, kad prieš jį stovi du sūnus? Vienas netikras, kuris lankos kasdien, bet nežinia iš kur, o kitas tikras, bet iš kito pasaulio galo?
Vilfredas. Tai ką turėčiau daryt?
Pauzė
Pasirodo Motina su sausainiais
Tomas. Mes nealkani, kam tu...
Vilfredas. Mama, juk sakiau, parduotuvėj darbuotojams nuolaida. Galiu nupirkt pigiau. Kam tu perki? (Paima sausainį)
Motina. Nes myliu jus. Ypač kai jūs čia tiek būnat.
Tomas. Mes čia gyvenom dvidešimt metų.
Vilfredas. Tu dar čia gyveni.
Motina. Gera žinot, kad kai man bus blogai, neliksiu viena...
Tomas. Mama, tu dar ne sena...
Motina. Kas sako, kad aš sena?
Vilfredas. Vadini savo mamą – sena?
Motina. Neturiu nei vieno žilo plauko.
Vilfredas. Mamą, kuri tave pagimdė?
Motina. Bent ant galvos...
Tomas. Ne, kitą mamą, ne tą, kuri mane pagimdė.
Motina (susigraudina). Šitų momentų niekada nepamiršiu...
Tomas. Taigi juk viskas gerai.
Vilfredas. Visiškai nėra dėl ko verkti.
Tomas. Prieš kelias savaites sužinojai, kad tavo giminaitis negyvas – ir nė vienos ašaros.
Motina. Aš... aš nežinau, kas pasidarė. (Pauzė) Viskas gerai. Taip. Viskas gerai. Myliu jus.
Pauzė
Motina pamato ant stalo dienoraštį
Motina. Kas čia? (Motina paima dienoraštį)
Vilfredas. Ne, čia...
Tomas. Prasideda.
Motina. Ar čia Liongino dienoraštis? Iš kur jūs jį gavot?! Jis Lijanos!
Tomas. Jame nieko neparašyta.
Motina. Jūs jau jį perskaitėt?!
Vilfredas. Vieno vizito metu pasirodė Lijana.
Tomas. Paklausiau, ar žino, kad Vincentas miręs.
Vilfredas. Nežinojo.
Tomas. Ir pakvietė pas save į namus.
Vilfredas. Taip. Pakalbėt. Taip. Ir...
Tomas. Ir man reikėjo į tualetą. Pasiklydau. Nuėjau ne į tą kambarį. Žiūriu, ant stalo knygutė. Atsiprašau, bet mano dėmesys lengvai nukrypsta. Atsiverčiu. Tai – Liongino dienoraštis.
Vilfredas. Taip. Taip ir buvo.
Tomas. Aš nepavogiau prabangaus laikrodžio ar...
Vilfredas. O jis jau buvo ant stalo. Vadinas, ji jį jau skaitė.
Pauzė
Motina. Mes turim jį grąžint.
Pauzė
Motina. O ar kas nors įdomaus jame parašyta?
Tomas. Viskas, ko gali tikėtis.
Vilfredas. Apie aukso luitą nieko.
Pauzė
Motina. Jūs visą tai darot dėl aukso? To krūmuose?
Pauzė
Motina. Taigi čia tiesiog anekdotas vaikams.
Pauzė
Motina. Pala, jūs jį lankot tik dėl to? Jūs mane lankot tik dėl to?
Vilfredas. Ne, mes...
Tomas. Aišku, kad ne dėl to. Mes tave mylim.
Pauzė
Vilfredas. Sakai, tai tik anekdotas?
Motina. Jis visiems pasakojo. (Pauzė) Nu gal ir tiesa. Ką gali žinot.
Tomas. Gali.
Motina. Niekas nevažiuos pažiūrėt. Knaisiotis po gulagą. Dėl pinigų.
Vilfredas. Bent istorija graži. Palikai dalį savęs dėl...
Tomas. Nebent kažkas važiuos.
Pauzė
Motina (apie dienoraštį). Jeigu jūs nieko prieš, aš paskaitysiu. Bet būtinai reikia grąžint!
Motina paima dienoraštį ir išeina
Vilfredas. Gerai išsisukom... Ta prasme, aš galvojau, jau mus prigaus... Kaip tu tą Lijaną įkalbėjai įsileist save į namus... „Gal galėtume pažiūrėti nuotraukų albumus? Mums labai įdomu“... Ir tada man tempt gumą, kalbėt niekus – aš nemoku taip – kol tu knaisiojies po visus stalčius... Kitame gyvenime mes galėjome būt genialūs vagys... Aišku, jei reiktų vogt tik iš geranoriškų giminių... Aš tiek adrenalino neturėjau nuo kūno kultūros pamokų... Kažin kaip mes grąžinsim..? Nors ir nieko su tuo Magadanu nesigaus, bet bent bus geras prisiminimas... Anekdotas..!
Tomas. Aš nupirkau bilietus.
Pauzė
Vilfredas. Ką?
Pauzė
Vilfredas. Į...
Tomas. Taip.
Pauzė
Vilfredas. Du?
Tomas. Taip.
Pauzė
Tomas. Tau reikės pasidaryt vizą. Aš jau užsisakiau. Pirma lėktuvu iki Maskvos, tada traukiniu link Vladivostoko. Į Magadaną tiesaus traukinio nėra, reikės persėst. Arba kitu traukiniu, arba autobusu. Autobusu greičiau. Aštuonios dienos. Šeši tūkstančiai kilometrų. Tūkstantis eurų. Į vieną pusę. Dėl sankcijų viskas brangiau.
Vilfredas. O dieve o dieve o dieve...
Pauzė
Tomas. Dėl nakvynės neaišku. Galvoju, geriau neužsisakyt iš karto, nes gausim brangų turistinį variantą. Vietoje rasim pigiau.
Vilfredas. Kaip tu per dvi savaites išmokai rusų kalbą??
Tomas. Važiuosim rudenį, ne dabar. Vasarą turistai, brangu. Laiko yra.
Pauzė
Vilfredas. Tūkstantis į vieną pusę... atgal du... nakvynė... maistas... nežinia, kiek laiko mes ten būsim... Aš... aš neturiu tiek pinigų.
Tomas. Galvojau, jeigu pavyktų prisitaikyti prie vienos iš tų labdaros kelionių į Sibirą, kur tvarko kapus ir daro reklamą Lietuvos kultūrai, būtų pigiau. Gal nemokamai, nežinau. Vyktume kartu su visais, o tada staiga pabėgtume. Bet dabar karas, tai taip nesigaus.
Pauzė
Vilfredas. Tomai, nėra ten jokio aukso.
Tomas. Tu to nežinai.
Vilfredas. Kiek metų praėjo? Kiek žmonių? Kiek rėžimų? Jeigu jis ten kada nors ir buvo...
Tomas. Ar turi viziją?
Vilfredas. Tomai...
Tomas. Ar turi viziją?
Vilfredas. Turiu viziją.
Tomas. Ir nieko nedarysi gyvenime?
Vilfredas. Man viską mest ir...
Tomas. Ką – viską? Tu gyveni pas savo motiną.
Vilfredas. Aš turiu darbą, aš...
Tomas. Visą gyvenimą skenuosi prekes?
Vilfredas. Tu visą gyvenimą mokysies?
Tomas. Ne, žinok, dvylikos klasių užtenka...
Vilfredas. Ir vizija praleist savo gyvenimą namuose – ryškesnė? Aš bent nors kiek padedu žmonėms...
Pauzė
Vilfredas. Jeigu kelionė būtų nemokama – gal, bet kai...
Tomas. Paprašyk mamos.
Vilfredas. Ar tu kvailas?
Tomas. Tau dvidešimt kažkiek, prašai, kad skalbtų rūbus, kad gamintų valgyt, kad apmokėtų už elektrą...
Vilfredas. Tu esi šlykštus.
Tomas. Šlykštus yra tas, kuris nesiekia savo tikslų.
Pauzė
Vilfredas. Aš negaliu mamos prašyt pinigų.
Tomas. Bet gali iš jos siurbt gyvybę.
Vilfredas. Iš kur tu tiek jų gavai?
Tomas. Pardaviau mašiną.
Vilfredas. Pardavei mašiną?
Tomas. Parduosiu.
Pauzė
Vilfredas. Bet ji nėra nauja.
Tomas. Kuras brangus, atsipirks. Tuo tarpu pavažinėsiu autobusu. Iš anksto priprasiu prie viešojo transporto.
Pauzė
Vilfredas. Mes negalim liūdėt. Prieš mėnesį nežinojom, kad išvis kažkur anapus pasaulio, kalnų gilumoj, glūdi paslėptas lobis. Aš prieš mėnesį nežinojau, kad Sibire – kalnai, galvojau, ten vien lygumos... Nesidžiauk radęs, neverk pametęs... Na, mes neradom... bet ir nepametėm... dėl to ir neverkiam... Bet susipažinom su žmogum, kuris buvo nuostabus... turbūt. Tikrai buvo žmogus... Ir ko gali tikėtis..? O jei turi bilietą, spėsi susigrąžint pinigus. Arba važiuok pasigrožėt gamta. Susirask merginą, Sibiras, aišku, ne Graikija, bet ir tu ne Gandis. Jei jis baliavojo, aš nežinau... Tai va... (paima sausainį) Nori sausainio?
Tomas. Tu niekada nieko nepasieksi.
Pasirodo Motina su dienoraščiu
Motina. Žiūrėkit, čia, kur susilieję, sugebėjau perskaityt: „Vasario 19 d. pagaliau pasitaikė proga ištrūkti...“, čia neįskaitau, bet toliau: „jei kas, tai iš „valgyklos“ penkiolika minučių tiesiai <...> pro beržus į pietus <...> tarp trijų uolų yra akmuo, keliskart didesnis už Puntuką – nežinia, kokio didumo velnias jį pametė <...> buvo proga, nes vakar buvo audra <...> pragare prasivėrė skylė į pragarą...“, čia vėl neįskaitau, bet: „po tuo akmeniu numečiau auksą <...> užkasiau <...> kitą dieną snigo, viskas užšalo <...> niekas neras be mano žodžių, kas buvo amžiams pamesta...“, čia labai netvarkinga, kažkokie piešiniai, galima toliau skaityt, aš pasiimsiu, pabandysiu, gal...
Vilfredas. Auksas yra?
Vilfredas ir Tomas susižiūri
EPILOGAS
Po Liongino laidotuvių
Vilfredas. Mama sakė dar šiek tiek palaukti.
Vilfredas atsisėda
Tomas. Man nepatinka laidotuvės.
Vilfredas. Niekam nepatinka.
Tomas. Aš negaliu čia būti.
Pauzė
Vilfredas. Gali eit į mašiną.
Tomas. Pakvėpuosiu grynu oru.
Vilfredas. Tau nepatinka laidotuvės, man mirštantys.
Tomas. Aš jį paliečiau.
Vilfredas. Šaltas?
Tomas. Tu irgi lietei?
Vilfredas. Ne. Aš liečiau abi močiutes. Senelio neliečiau, nes sirgau.
Tomas. Bijojai apkrėst?
Vilfredas. Ne, buvau namie.
Pauzė
Tomas. Aš niekada neliečiau. Nedrįsau.
Vilfredas. Ir ką jautei?
Tomas. Nemoku apibūdint. Nesvarbu.
Pauzė
Vilfredas. Jo dantų nerovė, klausiau.
Pasirodo Motina
Motina. Nesušalkit, ko nuogi sėdit?
Vilfredas. Jau?
Motina. Jei su visais atsisveikinot, tai...
Tomas. Aš nevažiuosiu, jei nieko prieš.
Motina. Kas nutiko?
Tomas. Skrandis.
Motina. Dėl to ir važiuojam visi pavalgyt, kad...
Tomas. Ir su darbu reikalai. Visko daug.
Motina. Tai bent pavešim.
Tomas. Nereikia.
Motina. Kur tu pėsčiais eisi?
Tomas. Turiu nuolatinį.
Pauzė
Motina. Nesuprantu.
Vilfredas. Tegul eina.
Motina. Gerai. Nesuprantu, bet gerai. (Pauzė) Nenorit manęs kai ko paklaust?
Vilfredas. Ko?
Motina. Kalbėjau su Lijana. Ji labai džiaugės, kad jūs buvot su Lionginu. Jis pats nieko neplanavo, bet ji nusprendė... jums palikt paltą!
Pauzė
Vilfredas. Nesupratau.
Motina. Paltą iš Magadano. Su juo grįžo. Jį nešiojo. Juo dirbo.
Vilfredas. O dienoraščio – ne?
Motina. Sakė, paltas giliai užkištas rūsy, vos rado.
Vilfredas. Dienoraščio – ne?
Motina. Oi, net neklausiau. Čia jų šeimos reikalas. Bet aš viską jame išanalizavau, aš jums papasakosiu!
Tomas. Ačiū, mama.
Motina. Ai, neišeik dar, aš parodysiu.
Vilfredas. Paltą?
Tomas. Nereikia.
Motina išeina
Vilfredas. Paltą. Mėnesį kasdien pas jį lankiaus ir gaunu paltą.
Tomas. Nesidžiauk radęs, neverk pametęs.
Vilfredas. Vieną paltą dviems žmonėms.
Tomas. Gali jį pasilikt.
Vilfredas. Kiauras, suplyšęs, pilnas blusų...
Tomas. Galėsi išmest.
Vilfredas. Negalėjo palikt dokumentų? Ar bent pasidalint? Aš kasdien žiūriu per „Google Maps“, bet nerandu jokio akmens. Nu yra akmenų. Bet ne tokie, kaip jis rašo.
Tomas. Tikiu, pavyks rast.
Vilfredas. Tai taip, bet kiek darbo. Jis bent būtų nupiešęs ką. Tas akmuo platus, aukštas, status – koks? Pilna akmenų. Suprantu, negali parašyt tikslių koordinačių. O jei ir gali, reikia slapta, nežinia, kam paklius į rankas. Bet dabar beržo tošies prisivalgęs rašo: penkiolika minučių ten, penkiolika ten, į pietus, į vakarus, pro grįžulo ratus, pro beržus, pro totemą, būtinai sustok prie kalbančios varnos, kai tave užkalbins trys seserys, nežiūrėk į gražiąją, ignoruok protingąją, tik raupsuotoji gali parodyt tikrąjį kelią – jos širdis tyra... Bet rasim.
Tomas. Tikiu, pavyks rast.
Pauzė
Vilfredas. Bet ačiū, kad grąžinai dienoraštį. Pats negebėčiau. Būtų pamatę, kad dingęs... Viskas būtų aišku.
Tomas. Nebuvo sunku.
Vilfredas. Kaip tu įlindai vidun?
Tomas. Tiesiog.
Vilfredas. Raktą palikę po kilimėliu?
Tomas. Tiesiog pasakiau, kad reikia susitikti.
Vilfredas. Kokia proga? Vėl nuotraukas?
Tomas. Ne, pasakiau, kad pas mane yra daiktas, kuris priklauso ne man.
Pauzė
Vilfredas. Ką?
Tomas. Atvykau, atidaviau dienoraštį ir pasakiau tiesą.
Vilfredas. Tiesą? Ką? Kokią tiesą?
Tomas. Ką mes darėm.
Pauzė
Vilfredas. Ką mes darėm? Mes nieko blogo nedarėm.
Tomas. Todėl nereikia nieko slėpti.
Pauzė
Vilfredas. Kodėl?
Tomas. Turėjau įlipt pro langą, kol namai tušti? Tai – nusikaltimas...
Vilfredas. Vogt dienoraštį – irgi.
Tomas. Aš tik pasiskolinau.
Vilfredas. Neatsiklausęs.
Tomas. Pagal aplinkybes.
Pauzė
Vilfredas. Aš jai ranką spaudžiau, aš žiūrėjau į jos akis, aš linkėjau užuojautą...
Tomas. Apie tave nieko nesakiau. Viskas mano kaltė.
Pauzė
Tomas išsitraukia traukinio bilietus
Tomas (ištiesia Vilfredui). Traukinio bilietai.
Vilfredas. Aš negaliu priimt.
Tomas. Nori – važiuok, nori – nevažiuok.
Vilfredas. Aš neturiu tiek pinigų.
Tomas. Mano dovana tau. Tebūnie gimtadienio proga. Gimtadienių. Visų.
Vilfredas paima bilietus
Pasirodo Motina su paltu
Motina. Va, koks gražus. „Gražus“ – ne tas žodis. Bet tai – istorija.
Vilfredas. Man istorijos užtenka.
Tomas apsivelka paltą
Motina. Dabar mados kitokios.
Vilfredas. Mažiau... liūdesio?
Tomas. Visos mados sugrįžta.
Pauzė
Motina. Klausykit, kaip aš laukiu tos jūsų kelionės. Mano mažieji keliauninkai! Kur maži – jau dideli, jau dideli... Važiuočiau kartu, jei galėčiau. Bet nieko, aš perskaičiau dienoraštį ne kartą, beveik moku mintinai, padėsiu jums, išspręsim šią mįslė... kartu. Pamenat, vaikystėj jums skaičiau „Donaldo“ galvosūkius?
Vilfredas. Mama, aš tikriausiai išsikraustysiu. Ne dabar dar, ne šiandien, bet...
Pauzė
Motina. Kur tu gyvensi? Kur tu būsi? (Pauzė. Motina susigraudina) Tu išsikraustai?
Vilfredas. Mama, man jau... Kai jis išsikraustė, tu neverkei.
Motina išeina
Broliai tyli. Jie neturi ką daugiau pasakyti
UŽDANGA