Tamsta, prašau, truputį sustoti
Ir nepagailėti rankos ištiesti
Su moneta arba ledais,
O gal su kumščiu ar lazda...
Tik nenueikite, prašau,
Pro vargetą, pro žemės vaiką;
Sustokite, palaukite, palaukite,
Jūs nieko nedavėt, jūs tik nuėjote,
O aš šypsausi, o gal verkiu,
Bet, tamsta, jūs nežinote
Ir niekad gal nesužinosite, kodėl.
Lietus ar saulė, vėjas ar pūga,
Aš busiu čia ir šiandien, ir rytoj,
Buvau čia vakar, ant grindinio sėdėjau
Ir tiek aš batų einančių mačiau,
Nė vienas nesustojo, netrypčiojo šalia,
Tuščias rankas tiesiau ir tuščios pasiliko.
Užkalbinkit mane, paklauskite
,,Kaip sekas? Sušalote? Gal reikia šaliko?“,
Aš tyliai linktelsiu, nes gėda pripažint,
Kad jūs tokie man abejingi, tokie šalti.
Badauju, o gal ne, gal šiaip tik spoksau
Į merdintį miestą, į negyvus gyvuosius;
,,Duonos ir vandens?“,
,,Oi, ačiū, pone, už nesvietišką gerumą“,
,,Gal jus kur palydėt?“,
,,Žinoma, pone, į kitą gatvės pusę“,
Ten, kur šviesiau, kur tamstos stoja, nepraeina
Pro šypsantį ir verkiantį, pro su dantim arba be jų,
Jie stoja, tiesia savas pilnas rankas,
Ir grindinis ne taip ten šaltas,
Ramiau galėsiu į jūs visus spoksot
Ir tiesti savas rankas, bet tuščios jos nenusileis.
Ir ašaros byrės šiltesnės,
Dėl geresnių širdžių, dėl gero žodžio...
O dabar, tamsta, prašau, truputį sustoti
Ir negailėti rankos ištiesti
Su moneta arba ledais...
Negi gaila paslėpti abejingą veidą?
Tik nenueikite, prašau,
Pro vargetą, pro žemės vaiką;
Nieko duoti aš jums negaliu,
Tik tyliai linktelsiu, nes gėda pripažint,
Kad šaltas grindinis man vietoj lovos
Ir rieke duonos su varnom dalinuos,
Ir šitiek batų praeinančių mačiau,
Nė vienas nesustojo, netrypčiojo šalia.
Lietus ar saulė, vėjas ar pūga,
Aš busiu čia ir šiandien, ir rytoj,
Kaip vakar čia buvau, o jūs praėjot...
Praėjot, ėjot, nesustojote nei vakar,
Šiandien ir nestosite rytoj,
O tuo labiau prie elgetos
Su veidų murzinu, liūdnom akim.
Ak, mieli ponai, ponios,
Jums nesuprast, kas dedasi manoj širdy,
Juokiuosi ar verkiu, kodėl čia sėdžiu,
Jums nesuprast, kaip nuolat svyra rankos,
Ištiestos į jūsų gyvenimus abejingus;
Kaskart, kai protas prieštarauja širdžiai,
Praeinate pro šalį, pro mane,
O juk man nesvarbu: lazda ar moneta,
Tenoriu jaustis reikalinga,
Kaip senas šuo prie vartų,
Kurs džiaugiasi ir tuo vieninteliu spyriu.
Tamsta, būkit gailestingas mano skausmui,
Praeidamas pasveikinkit su geru rytu,
Juk žodžiai nieko nekainuoja,
Tik nenueikite, prašau,
Aš postringauju jums nesąmones,
Išlieju širdį, apnuoginu delnus
Prieš lietų arba saulę, vėją ar pūgą,
Apnuoginu gyvenimą ant gatvės,
Ant grindinio kieto ir šalto,
Kaip šaltas jūsų abejingumas;
Ir šiam pasauly tiek užmerktų akių,
Temidėmis visi temoka būti,
Bet vietoj teisingumo neteisybė vaikšto
Ir sveriame kitų kaltes savas pamiršę.
Tiek užmerktų akių, tiek batų
Praeinant mačiau, netrypčiojo šalia,
Nes nieko duoti negaliu
Mainais už tamstos gerumą,
Tik tyliai linktelsiu, nors gėda pripažint,
Kokie jūs abejingi rankoms ištiestoms...
Prašau, nenueikite, prisėskite šalia,
Pasidalinsiu gatvės lopinėliu,
Ne gaila net dangaus man virš galvos,
Prašau, paimkit jį, jei būsite laimingi,
Viskuo pasidalinsiu, gyvenimą apnuoginsiu,
Bet tamsta, nežinsit, kodėl
Šypsausi ar verkiu, kodėl visus matau,
Kodėl neužmerkiu akių,
Kaip užmerkiate jūs nueidamas.
Tamsta, prašau, truputį sustoti
Ir nepagailėti rankos ištiesti
Su moneta arba ledais,
O gal su kumščiu ar lazda...
Juk man vis vien lietus ar saulė,
Vėjas ar pūga praskies gatve,
Aš busiu čia ir šiandien, ir rytoj,
Kaip vakar čia buvau, o jūs praėjot,
Kaip vakar, šiandien ir nueisite rytoj...
Tamsta, jūs ir vėl praėjot...