Tai prasideda nuo mažų dalykų. Draugas nenusijuokia iš tavo bajerio. Ir mintys iškart gauna medžiagos. Pirmiausia kažkas patraukia akį, pastebi žibant. Tu susidomi, prieini arčiau. Ištiesi drebančią ranką į didžiulį luitą. Palietus tau nudilgina netikėtai stiprus pojūčiai: iš absurdiškumo norisi krizenti, tačiau iš panikos - verkti. Greit atitrauki ranką. Ne, taip negali būti, pagalvoji. Užstumi jį į kažkurį savo minčių kamputį ir pamiršti.
Prabėga dienos, savaitės. Vėl kažką pastebi, galbūt situacija pasikartoja. Šįkart susimąstai ilgiau. Nenoromis tiesi ranką į šaltą metalo gabalą. Šiek tiek palaikai, sušildai. Tačiau metalas godžiai išsiurbia gyvybę pats nešildamas. Silpnai pastukseni plaktuku, kaltu ar kitu pasirinktu įrankiu. Auksas įlinksta.
Imi regėti ir daugiau ženklų. Tas pats draugas pastaruoju metu retai nori susitikti, kažkaip daug laiko leido su kitais žmonėmis. Reaguodamas atsidedi savo darbui, šįkart stukteli stipriau. Amatas ėda tavo laiką. Kali ilgai ir metodiškai. Nekaitini, bet to ir nereikia – blizgus metalas pats lengvai deformuojasi. Iš beformės masės atsiranda laibos kojos, stuomeningas liemuo. Jei paviršius nebūtu matinis, pastebėtum savo atvaizdą. Tęsi dieną, retkarčiais ir naktį. Retkarčiais nustoji, nusišluostai prakaitą. Pažvelgi į plaktuką, nesuprasdamas, ką jis ten veikia. Gal netgi sviedi jį į savo kūrinį. Bet aukso trauka per didelė. Į jį ir žiūrėjimas patenkina tavo estetikos poreikį. Tą menką įlinkimą greit pataisai ir grįžti. Kiek kaltum, aukso nemažėja.
Tavo kūnu rieda prakaitas. Ant smakro želia neskusti šeriai, plaukai dengia pajuodusias akiduobes. Nenubrauki jų į šalį. Neturi to momento. Dungst, dungst, dungst... sustojimų jau nebėra. Ritmas greitėja. Dar šiek tiek. Dungst, dungst, dungst, dungst. Pauzė. Plaktukas šįkart dunksteli į žemę. Žengi žingsnį atgal, kad aprėptum jį visą: blizgios kanopos, tvirtas kaklas... bet gražiausi yra riesti ragai. Ir į tave žvelgiančios didelės, veik žmogiškos akys. Liguistai perbrauki ranka per snukį, antrą kartą. Vos prisilietus tave pagauna siutas, pajunti išdavystę. Tačiau ir pasitenkinimą, kad visą šį laiką žinojai. Prieš savo šedevrą krenti kaip ką tik krito plaktukas. Nugara į visą kitą klūpi. Prie savo pačio vaizduotės nusikalto aukso veršio.