Pastebėjau, jog mano rega pradėjo prastėti.
Svetainėje sofa stovėdavo lygiai 3.17 metro nuo televizorius, pagal visas rekomendacijas. Pastūmiau ją septyniolika centimetrų į priekį, porą dienų vėl galėjau mėgautis įžymiais žmonėmis, gaminančiais maistą, keliaujančiais po Europą, nagrinėjančiais senus istorinius dokumentus ir pasakojančiais tą vieną savo vaikystės įvykį ant minkštų raudonų sofų. Tačiau net nespėjau pastebėti, kaip informacinė eilutė vakaro žinių transliacijos apačioje vėl tapo tik eile simbolių, skubančių ir lipančių vienas per kito galvą. Ekrane skirtingų dydžių raudoni ir mėlyni stačiakampiai, skaičiai su dar kiek įžiūrimu procentų ženklu pabaigoje. Ryškėja pavieniai žodžiai, kaip „teisė”, „panaikinta” ir „balsavimas”. Moteris trumpais plaukais, švarkeliu su mažytėmis sagėmis, mažyčiais simboliais, nesu įsitikinęs, ar žinočiau jų reikšmę, net jei juos įmatyčiau. Šalia jos keičiasi nuotraukos, vaizdai pastato, primenančio kliniką, su išsiliejusiu jos pavadinimu virš durų. Eilės žmonių su plakatais, kad ir kas ant jų būtų parašyta, net ir prisimerkęs teįžiūriu tik piešinius to, kas galimai turėjo atrodyti kaip kūdikiai.
Gerai, kad prisiminiau, reikia paskambinti broliui ir pasveikinti su naujagimiu, lyg kur buvau užsirašęs numerį. Tikiuosi, pakankamai dideliais skaitmenimis.
Moters ekrane veidas kiek persikreipęs, lūpos juda taip greitai, jog nepavyktų iš jų skaityti, net jei mokėčiau. Nespėju klausyti, ką ji bando pasakyti, todėl įsijungiu subtitrus, iš savo paties kvailumo pamiršęs, jog mano televizoriuje dar nėra galimybės pasirinkti raidžių dydžio. Atrodo, jog įžiūriu ašaras ant jos skruostų, bet gal tai tik dėmė ekrane. Netyčia užpurškiau ant jo vandens, kai laisčiau gėles.
Garsus pyptelėjimas patraukia mano dėmesį. Prieinu arčiau lango, seku automobilius perpildytame daugiabučio kieme. Suprantu, jog nebeįžiūriu jų valstybinių numerių. Įprastos trys raidės ir įprasti trys skaičiai liejasi tarpusavy kurdami naujas, nematytas kombinacijas. Raidės skiriasi, dauginasi, apglėbia skaičius iš abiejų pusių. Vairuotojo sėdynėje besimuistantis kaimynas irgi atrodo nebe taip, kaip vakar. Jo veido bruožai ne tokie ryškūs, lyg aptraukti migla, nebegaliu nusakyti jo akių spalvos, vyzdžiai pinasi su blakstienomis, antakiais, su neklusniomis plaukų sruogomis, kartu sukurdami tamsias dėmes, lyg akiduobėse būtų atsivėrusios duobės.
Akimirksnį nupurto šaltis, lyg galėčiau pats įkrist ir tose duobėse paskęsti. Todėl grįžtu prie ekrano, tik šį kartą kiek mažesnio ir artimesnio, į kurį žvelgiant nereikia įtempti akių, nereikia nieko įtempti. Žinau, kad jis regai kenkia labiausiai, bet negaliu nusikratyt noro tik dar kartą žvilgtelėti. Tik dar penkios minutės.
Keli paspaudimai ir sustoju. Negaliu atitraukti žvilgsnio. Negaliu visai atsitraukti, lėtai virstu į akmenį, lėtai, nuo pirštų galiukų, gniaužiančių telefoną. Nužudytojo akys žvelgia į mane iš už stiklo. Šūkis, kurį taip gerai žinau. Atsakymas, užstrigęs mano suakmenėjusioj gerklėj.
Į delną telpančio aparato negęstančiame ekrane sąrašas užgesusių gyvybių.
Vienas spustelėjimas ir prieš mane puikuojasi bendradarbio gimtadienio vakarėlyje pastatytas Jenga bokštas.
Kiek toliau - pastatų griuvėsiai.
Juokiuosi iš riedlente važiuojančio katino.
Evakuotų šeimininkų namie paliktas šuo.
Sportbačių reklama.
Kruvinos rankos.
Kvietimas į greitųjų pasimatymų renginį.
Pagalbos linijos numeris.
Naujas veido kremas, išnaikinsiantis mano nesamas raukšles.
Su žemėm sulygintas miestas.
Sportinės aprangos siunta, nemokamai gauta fitneso nuomonės formuotojo.
Siunčiami tankai.
O tavęs niekas niekur nesiunčia. Tu vis dar savo patogioje kėdėje, įsmeigęs nenuilstančias akis priešais save. Tai 5D kinas - tamsus mažas kambariukas su viena, patogia, būtent tau pritaikyta vieta. Rankos įsikibusios į ranktūrius, kojos prisegtos juostelėmis, nosis priglobusi akinius. Aukščiausio lygio garso technika, geriausios rezoliucijos ekranas, netgi maži vamzdeliai sienose, jei prireiktų apipurkšti tave vandeniu.
Iš pradžių buvo baisu. Tada liūdna. Tada pikta. O po to tave pradėjo pykinti. Pradėjai muistytis, kratytis, bandyti pečiais užsikimšti ausis. Vienas lemtingas staigus galvos judesys ir akiniai jau ant grindų. Prieš tave tik siena, tik begalybė pikselių, begalybė lempučių degančių viena iš trijų spalvų. Mėlynas nuo liūdesio, raudonas nuo pykčio, žalias iš pasišlykštėjimo veidas dabar išbalęs. Ne iš baimės, iš tuštumos. Jausmai vilkeliu sukosi taip greitai, jog visas jų spektras lūžo atgal į baltą, šaltą šviesą. Tau nebereikia žiūrėti, nebereikia įžiūrėti, tu laisvas. Tu saugus šiame kambaryje, šioje patogioje kėdėje, idealiai pritaikytoje prie tavo kūno formų. Gali čia sėdėti kiek nori, vis prisimindamas tą riedlente važiuojantį katiną, leisdamas jam nelyginant rampomis sliuogti tavo vis retėjančiais smegenų vingiais.
Net nepastebėsi, kaip akių obuoliai vis ilgės. Kol taps ilgesni už tavo sąžinę.
Tada galėsi ramiai užsimerkti.