„Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose“,- viename savo eilėraštyje rašė lietuvių kilmės poetas Vytautas Mačernis. Mes gimstame kaip neužbaigtas socialinis eksperimentas; žmogaus smegenys visiškai susiformuoja sulaukus 25 metų amžiaus. Save formuojame santykyje su kitais žmonėmis ir likimo skirtais išbandymais. Ar esame savo likimo kalviai parodo tai, kaip mes elgiamės sutikę kliūtį – susitaikome su esama padėtimi arba, priešingai, stojame į kovą.
„Geri tėvai duoda savo vaikui šaknis ir sparnus. Šaknis, kad žinotų, jog turi namus, o sparnus, kad išėjęs panaudotų tai, ką juose išmoko“,- yra pasakęs garsus mokslininkas Jonas Salkas. Akivaizdu, sėkmingai suformuoti vaiko asmenybę, kad jis būtų savo likimo šeimininkas, toli gražu nėra taip jau lengva. Tai atskleidžia XX amžiaus katastrofų paveiktas lietuvių išeivis ir prozininkas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“. Turbūt gana natūralu, kad rašytojas, atskirtas nuo savo gimtos šalies, romane atgaivina stipriausius savo vaikystės atsiminimus, suteikiančius tikrumo jausmą ( neatsitiktinai romano protagonistui suteiktas kūrėjo vardas). Vienas jų išprotėjusi motina – tiek rašytojui, tiek Antanui Garšvai buvusi be galo svarbi ir mylima bei galimos jų ligos pranašas ( Antanas Škėma viename interviu ironiškai pasakoja, kad buvęs pas gydytojus ir jie pasakę, kad Škėmai pasireiškia tik nervingumas, „būdingas tiems augalams, kuriuos persodino sodininkas mėgėjas“). Antanas Garšva galiausiai išprotėja, tačiau dėl to galima kaltinti ne tik ligos paveldimumą, bet ir destruktyvią, asmenybės formavimuisi netinkamą šeimos sanklodą: mylinti, tačiau pavydaus tėvo užgožta, mušama motina, bejėgis Antanas, tegalintis su siaubu tai stebėti. Tėvui panorėjus Antano motina atsikratyti, ne kas kitas, o vaikas turi imtis apgaulės. Motina supratusi melą net nerėkia, tik žiūri; jaunasis Antanas mano, kad „šitaip žiūrėtų mirusiojo žmogaus siela pamačiusi, kad aname pasaulyje tėra pragaras“. Tas žvilgsnis Antaną Garšvą persekioja visą gyvenimą ir, deja, paklausęs tėvo, dar gyvenimo aušroje jis lieka be šaknų ir be sparnų, turėjusių jį vesti per gyvenimą. Romano protagonistas dar stengiasi iš skeveldrų susidėlioti savo asmenybę, tačiau visa tai pasirodo beprasmiška. Formuojantis vaikui nėra „stop“ mygtuko, jis vystosi kiekvieną dieną ir, kai skaudžios patirtys sutrukdo šį procesą, yra be galo sunku tapti pilnaverčiu žmogumi, neplaukti pasroviui, o ką jau kalbėti apie buvimą savo likimo kalviu.
„Žmogus – tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra. Tai būtybė, išradusi dujų kameras; kartu tai būtybė, drąsiai ėjusi į tas kameras su malda lūpose“,- yra pasakęs garsus neurologijos ir psichiatrijos profesorius Viktoras E. Franklis. Nejučia susimąstau apie Janušą Korčaką žymų lenkų pedagogą ir pediatrą savanoriškai kartu su jam patikėtais našlaičiais žengusį į dujų kamerą. Jo auklėtiniai ir buvę kolegos ne kartą Korčakui siūlė bėgti, tačiau jis atsisakė – negalėjo palikti vaikų vienų mirties akivaizdoje. Jis pasiliko, tikėdamasis bent kuriam laikui pratęsti žydų kilmės našlaičių vaikystę, su meile žvelgdamas į akis, ramintų, jog jie važiuoja užmiestin, į kaimą... Liudytojai pasakojo, kad vaikai ėjo į mirtį ramiai, tvarkingai, kolonomis po keturis... Jie dainavo... Korčakas ėjo kolonos priekyje, vienoje rankoje laikydamas nusilpusį berniuką, kita ranka vesdamas mergaitę. Ką dar galėjo jis padaryti? Tačiau yra ir tokių, kurie siuntė, siunčia ir ateityje siūs kitus į mirties glėbį. Pavyzdžiui, Lietuvoje partizaninio karo metu šimtus lietuvių į mirtį pasiuntė medicinos profesorius Juozas Markulis – Erelis 1946 m. įkūręs neva pogrindinį Vienybės komitetą, kurio pagrindinis tikslas buvo suvienyti ir likviduoti visus pogrindinius kovotojus už Lietuvos laisvę. Markulis buvo sudaręs sąrašą, kuriame aiškino, kodėl bendradarbiavo su tuometiniu sovietiniu saugumu – tai maždaug 18 punktų, tokių kaip karjera, disertacija, pagalba vienoje ar kitoje srityje, sudarytos galimybės. Dienoraštyje jis teisino save esą „kam tai reikėjo aukotis, nes grėsė visam Nemuno kraštui reali mirtis, išnykimas ir ėjau gelbėti klystančių, ėjau gesinti brolžudiškų beprasmių žudynių gaisro“. Tada ir susimąstai, juk tiek Korčakas, tiek Markulis, gydytojai – tie, iš kurių tikimasi sulaukti pagalbos ligos, nelaimės atveju ir stebuklo – gyvybės išsaugojimo. Jeigu jau jiems buvo taip sunku būti savo gyvenimo šeimininkais, kas belieka mums?
Atsakymą pateikia filosofas E. Junger: „Pasakyk, kaip sutinki kančią, ir aš paskysiu, kas tu esi“. Antanas Garšva nepajėgė pakilti ir sudėlioti save iš skeveldrų. J. Markulis bandė savo nesėkmingą bandymą kontroliuoti gyvenimą dar pateisinti, tarsi tai kuo nors padėtų tiems šimtams lietuvių, sulaukusių ankstyvos mirties. Janušas Korčakas iškelęs kiekvieno iš mūsų „kokybę“ tarsi sako:
„Niekas nesakė, kad gyvenimas bus lengvas ir teisingas, juk būtent todėl jis toks vertingas – suteikia progą būti geriausia savęs versija.“