„Prie Bažnyčios stovi kalėjimas. Tikintieji eina pro vienus vartus, kaliniai – pro kitus. Nors kaliniai, matyt, niekur neina, tik ratais. O ar ne visi mes?“
„Niekas nebeskaito Anderseno „Eglutės“. Kodėl? Ten juk nukerta eglę“.
„Aš tai vieno trokštu – kad tik vaikai nesugalvotų į humanitarinius mokslus pasukti. Stengiuosi juos nukreipti teisinga linkme. Na, patys suprantat, kodėl.“ „O tu pati ką baigusi?“ „Filologiją. Taip, dirbu aš vertėja. Uždirbu, patinka, bet tokių kaip aš – vienetai“.
„Neapsikenčiau ir paburbėsiu. Ir tik nerašykit piktų komentarų. Tie komentarai – apie Jus, ne apie mane, su visa derama pagarba, (durniai)“.
„Padėkime žmogeliui Sauliui parduoti gėlių per Valentino dieną! Kokie visgi galingi tie socialiniai tinklai! Eilės žmonių prie Sauliaus gėlyčių, viską išpardavė! Kokie mes galingi, kai norim! (O Jūs, Onos ir Janinos, susigalvokit savo marketingistinę kampaniją).
„Vieni išgyveno kitiems tenka įgyventi“.
„Kvėpuoti savarankiškai jis jau nebegali – gyvybė prijungta prie pagrindinių funkcijų palaikymo sistemos – televizoriaus. Svarbiausia, aišku, geba mąstyti. Blaiviai, o kai būna girtas – dar blaiviau“.
„Didelė rizika, kad mūsų namų kontrolę perims vaisinės muselės. Nejuokauju! Jų pilna visur – virtuvėj, sandėliuke ir kartais, rodos, net mano mintyse. Įkyrios ryžos musytės braunasi ten, kur tik randa nišą pasislėpti arba kur jaučiasi galingos. Kas joms tą galią suteikė? Juokinga, tačiau ir žmonių pasaulyje tokių muselių apstu. Tos žmogiškosios vaisinukės elgiasi taip pat – lenda ten, kur joms ne vieta, pasiduoda visiškam bandos jausmui, vis dėlto jas lengva nuvyti. Po vieną jos – niekas, tačiau, kai jų daug... Ir visai nesvarbu, kas teisus, o kas ne. Laimi tie, kurių paprasčiausiai yra didesnis skaičius. Štai taip“.
„Kokias knygas dabar labiausiai perka?“ „Psichologines, savipagalbos – kaip tapti miljonieriumu, kaip tapti menininku“. „Ir tokias knygas žmonės skaito?“ „Nežinau, ar skaito, bet perka. Kaip ten bebūtų, vienintelis būdas sau padėti tapti menininku ar miljonieriumi yra neskaityti tokių knygų. O ir išvis, tas žodis „skaityti“ yra pernelyg platus, mano manymu. Tokias knygas galima tik perskaityti, jeigu jos surašytos lyg instrukcija – tuo labiau. Skaityti jų neįmanoma. Taip pat egzistuoja knygų, kurios taip įtraukia, kad sunku atsiplėšti, tačiau reikėtų nepainioti: čia – ne skaitymas, o ryjimas. Yra knygų, kurios guli lentynoje, visąlaik ten gulėjo, bet niekas jų taip ir neatsivertė ir, matyt, neatsivers. Ne dėl to, kad blogos knygos, gal ir geros, kas ten žino, bet jos taip gerai atlieka padėkliuko funkciją, kad taip gali likti ir niekas nenukentės. Yra protingų knygų, kurias visi turi, galbūt ir pradeda skaityti, tačiau niekaip nebaigia, vis tiek išsirašo protingas mintis, kad galėtų prireikus pacituoti ar įsivelti į diskusiją. Ir galiausiai, yra tokia ypatinga rūšis knygų, kuri talpina visus iki šiol paminėtus požymius. Na, išskyrus gal tik padėkliuko funkciją, šias knygas kažkaip pasąmoningai norisi saugoti, nes jos patraukia savo mintimis, dažniausiai jos skaitomos iš lėto, su pasimėgavimu ir padeda susigaudyti bei atvirai reflektuoti savo gyvenimą. Tai va“.
„Tyrimas skelbia, kad lietuviai iš kitų Europos valstybių piliečių rečiausiai tikrina žiniasklaidoje pateiktų teiginių tikrumą.“ „O kas atliko šį tyrimą ir kuo rėmėsi?“ „Nežinau, nepasidomėjau“.
„Yra pasaulyje tokių žmonių, kuriems visi nori pakenkti. Visi stengiasi apgauti, sako vieną, o galvoja priešingai, pasaulis suvienija jėgas, kad tokiems žmonėms nesisektų. Ne, nėra kiti tokie užsiėmę, kaip sakosi, ne, nėra tokie mieli ir nuoširdūs, kaip atrodo. Tokia jų egzistavimo prasmė – kenkti tiems keliems išrinktiesiems. Yra tokių žmonių (ne kenkėjų, aukų), asmeniškai pažįstu“.