Vis dar tragiškai girtas jis vos ne vos praplėšia vieną akį ir nesupranta, nei kas jis, nei kur yra.
Ant sienos mėlynuoja Marvel plakatas. Ore tvyro priplėkęs neplautų indų kvapas. Už sienos skalambija išsiderinęs pianinas.
Jis namie. Bent tiek.
Prieš dvi dienas, prikaupęs drąsos įvairiose taurelėse, jis (durnelis) nusprendė pirmąkart sąmoningai susitikt su mama. Lūkesčiams vietos nebūtų užtekę net padebesiuose.
Įsivaizdavo, kaip ji kris prieš jį ant kelių ir drebančiu balsu maldaus atleidimo dėl to, kad jį paliko, kai jam buvo vos dveji, idant galėtų tapti menininke, kuriai nereikia sukti galvos dėl vaiko, reikalaujančio tiek daug laiko ir jėgų; kad visi vakarėliai ir tie nepažįstami žmones buvo svarbesni už jį; kad ji nekovojo dėl savo teisės su juo susitikti; kad ji jo nesusirado anksčiau ir kad ji taip gailisi, ir kad dabar, be jokių klausimų, jeigu tik galėtų, pasirinktų jį.
Tačiau nieko panašaus neįvyko. Tvojosi jis snukeliu į realybę, krisdamas, rodos, nuo paties mėnulio. Ji tik krykštavo, į kokį puikų vyruką jis išaugo, kaip fainai pagaliau susitikti ir kaip smagu, kad jis eina savu keliu, pasirinkęs studijuoti filologiją, ne mediciną, kaip buvo įprasta jo tėvo šeimoj. Ji juokėsi, šypsojosi ir žiūrėjo į jį be jokios ypatingos kaltės akyse. O gal tos kaltės visai nebuvo.
Viską prisiminęs, jis vėl atsidūsta ir pasislepia po pagalve. Tiek tūsino, tiek gėrė, tiek šoko, tiek mergų dantis šiepė – ir nieko. Visas skausmas, visa gėda, visas kartėlis tik dar labiau užgulė jo krūtinę mažiausiai trijų šiukšliavežių svoriu. Jam nespėjus išlipti iš lovos, pasigirsta rakinamos durys.
– Tu čia?! – šūktelėja tėvas. Jis pasislepia po kaldra.
Tėvas įėjęs į kambarį šią nutraukia velniop ir įdėmiai jį nužvelgia.
– Ką čia darai? Vidury dienos? Neturėtum būt universitete? Kodėl kelias dienas iš tavęs nieko negirdėjau? Viskas gerai?
– Tėt... – sumurma jis.
Jo tėvas, aukštas ir tamsių plaukų, beveik toks pat kaip jis, tik dvidešimčia metų vyresnis, stovi vidury kambario ir pasimetęs spokso į jį.
– Aš susitikau su motina...
– Ką?! Tu padarei ką?! – tuoj užsiplieskia tėvas.
– Iškapsčiau jos adresą ir ten nuėjau. Ji nieko nepasakė. Ji nesigaili. Ji buvo tokia, kaip tu ir sakei, – sušnabžda nežiūrėdamas į tėvą ir pradeda tyliai kūkčiot.
Jis visą gyvenimą tikėjosi, kad įsivėlė kažkokia klaida ir mama jį myli taip pat, kaip ir jis ją, net jeigu jie ir nepažįsta vienas kito. Dabar aišku, kad jis tikėjosi ir fantazavo apie tai, kam nelemta egzistuoti. Tarp jo ir mamos nieko nėra. Nieko. Tik „Kaip fainai susitikti, į kokį puiku vyruką išaugai!“
Taip, miela mama, išaugau.
Tik be tavęs.
Jį supykina. Tėvas nusivilkęs švarką atneša vandens. Tuomet prisėdęs ant lovos apkabina sūnų. Kaip visada ir darė – geriausiais ir blogiausiais jo gyvenimo momentais.
– Durneli, tu, mano durneli... – sušnabžda tėvas ir glosto sūnaus tamsius plaukus iki kol šis užmiega.
Sapnuose jis vejasi stebuklingą paukštę, žadėjusią jam laisvę nuo pačio savęs, tačiau ją sugavęs tik nudega rankas. Šias tuoj merkia į po kojomis tyvuliuojančią pliurzę, tačiau greit supranta, kad jis nebemiega ir kad ta pliurzė – tik jo paties neišvirškintas maistas praskiestas alkoholio kibirais.