Gimęs simuliacijoje galvoji, kad gimei iš tikrųjų, kaip ir visi. Toks gyvenimas šiaip jau visai įdomus, nes niekad negali žinoti, kas tavęs laukia. Arba nelaukia.
Jei manęs kas nors paklaustų, ką prisimenu iš vaikystės, žinau, ką atsakyčiau. Itin ryškus prisiminimas kaip, man pasilikus vienai namuose, mūsų buto kambariais vaikščiodavo svetimieji. Tiesa, jų niekad nepavykdavo nutverti, tačiau girdėdavau krebžtelėjimus, grindų girgždėjimą, vyrių cyptelėjimus. Po namus vaikščiodavau pirštų galiukais ir jausdavau savo silpnumą – ką darysiu, jei pamatysiu kurį nors išlendant iš už kampo? Nepamačiau. Tačiau tai nereiškia, kad nieko nebuvo! Grįžus tėvams viskas tik – švyst, pyst ir paslaptingai dingdavo. Iki kito karto.
Išeidama iš namų, patikrinu pašto dėžutę ir pabučiuoju durų rankeną – kad sugrįžčiau. Kada man taukštelėjo per galvą tie ritualai, neatsimenu. Labai su jais susigyvenau ir pasitikiu jų pagalba. Kitiems apie juos nepasakoju, gal šiek tiek gėdijuosi, tačiau tikrai nesiruošiu jų atsisakyti. Jie – tai, kas man padeda susitaikyti su tikrovės netikrumu.
Einu per Vilnių ir galvoju, kaip man viskas čia artima. Praeinu suoliuką, ant kurio su drauge dalinomės pletkais. O šitoj aikšelėj pasitikom Naujus metus. Fontane darėm performansą vasarą, o Vilnelėje maudėmės naktį nuogos. Einu per Vilnių ir matau daug barzdotų vyrų ir vaikų su barzdomis, paaugliškai ambicingų, paaugliškai nuobodžių.
Einu pro Aušros vartus. Ogi žiūriu dėdulė, pensininkas, greičiausiai, klibinkščiuodamas pro vieną apverktinai atrodantį elgetą, įduoda jam 5 eurus. Vos senukas dingsta iš kadro, likimo nuskriaustasis pašoka, susipakuoja savo kuklią mantą – kartono gabalą sėdėjimui, vienkartinį kavos puodelį, skudurų pilną maišą – ir kažin ko patraukia į parduotuvę. Laimingas grįžta lyg mėnulis. Nešasi bambalį. Gurkšteli, tada riebiai nusiperdžia. Galvoja, kad yra visiškai vienas. Aš stoviu už kampo ir viską stebiu. Kai kitą kartą pamatysiu senuką, būtinai jį įspėsiu.
Dienomis, kai neturiu noro stebėti gatvės gyvenimo ir vargšų apmautų senukų joje, sprendžiu įvairiausius galvosūkius. Gyvenimiškus, dažniausiai. Na, sakykim, kas dedasi žmonių galvose, kai jie išmeta į gatvę savo augintinį? O kūdikį? Kaip jaučiasi žmogus, padaręs nusikaltimą? Koks būtų mano gyvenimas, jei būčiau gimusi itale? O ukrainiete?
Nueinu į Raštinę ir nusiperku nedidelę užrašinę, pasižymėsiu, galvoju, viską, kas nutiko. Pirkau ją, nes kiekviename puslapyje parašyta po citatą. Citatas ir šiaip nuogirdas aš kolekcionuoju. Kas iš manęs jas atims? Šiam pasauly labiausiai pasitikiu trimis dalykais: tuščiu popieriaus lapu, prirašytu knygos puslapiu ir žinių pranešėju (dėl įvairovės). Pirmieji du lengvai dega, trečiąjį lengva nutildyti. Pulteliu.
Tuštumas stengiuosi užpildyti knygų skaitymu. Bibliotekoje, beje, irgi lankosi ne bet kokie žmonės. Specifiniai tokie. Geriausias dalykas, kad su jais gali ilgiausiai prabūti kartu ir nesijausti vienišas, tačiau niekas nereikalauja, kad bendrautumėt. Jokių tuščių pokalbių, jokių nejaukių momentų, jokių nusivylimų. Galiu jaukiai ištylėti savo paslaptis ir nebūti perskaityta tų visų „empatija trykštančių“ žmonių. Čia susirinkę skaito tik knygas.
Mėgstu, kai bibliotekos knygose būna ko nors prirašinėta arba pabraukta. Net kai yra keletas dėmelių. Tada jaučiu, kad knyga gyva – ji įsipina į kitų išgyvenimus. O kartą, prieš mėnesį, manęs laukė kur kas didesnė staigmena. Vienoje knygoje (tiksliai neatmenu, kurioj, daug jų perskaitau) radau... raštelį! Jame buvo parašyta:
Viskas praeis. Ramybės!
Nu čia dabar, galvoju. Ar kas nors man siunčia žinutę? „Ramybės“, šiaip, yra mano mėgstamiausias palinkėjimas. Jeigu retkarčiais ir užsuku į Bažnyčią tai tik dėl jo – kažkaip gera to linkėti nepažįstamiesiems ir, atrodo, prasminga. Bet. Kokiu atveju pati tokį raštelį rašyčiau? Kad nuraminčiau, kad palinkėčiau, kad paguosčiau, kad, kad, kad...? O gal kažkas jį naudojo kaip skirtuką ir pamiršo išimti?
Nusprendžiau stebėti žmones bibliotekoje, gal taip pavyks ką nors išsiaiškinti. Ne dėl to, kad neturiu, ką veikti, tiesiog įdomu pasidarė. Pasiimu knygą ir vartau, visas jusles nukreipusi į aplinkinius. Salėje, prie stalo, sėdi tetulytė ir kažką burba sau po nosimi. Pažvelgiu į ją, ji į mane, nusišypsom. Ne ta. Matau porelę besimokinančių studentų. Įkišę nosis į knygas, šiek tiek susiglaudę. Mergina šviesiais plaukais, su kirpčiukais. Skaitydama ji barbena juodais nagais į stalą. Ar ji, tokia susikoncentravusi į save, kam nors rašytų panašų raštelį? Abejoju. Vaikinas ramus. Skaito sukryžiavęs rankas ir nemirkčioja. O kas ten prie lango? Jauna mergina, gal irgi studentė, rudais plaukais, kumpa nosimi, žieduotais pirštais. Ar tik ne tą pačią knygą varto, kurioje radau raštelį? Ne, geriau įsižiūrėjusi matau, kad viršelis kitoks, pavadinimo neprisimenu.
Kitą dieną vėl traukiu į žvalgybą. Šįkart žmonių mažiau ir visi vyresni. Ar trisdešimtmečiai rašytų raštelius į bibliotekos knygas? Nemanau. Pastebiu kelis, vedinus kvaksinčiom atžalom: „Tėveli, ar žinai kas man šiandien daržely nutiko?“ „Nežinau, mieloji, papasakok“. Ir tėvelis ramiai klausosi penkiametės pasakojimo. Prie kitos lentynos stovi pusamžė moteris su paaugliu. „Na, išsirink kokią knygą iš sąrašo“ – sako moteris, šiek tiek praradusi viltį. „Maam, tame sąraše visos knygos senos ir lievos“ – atrėžia paauglys. Galėčiau, manau, su juo pasiginčyti, nors paprastai sąrašais nepasitikiu. „Vėluojate grąžinti jau du mėnesius, pagal reikalavimus negalime jums išduoti knygos“ – iš kito kampo pragysta bibliotekininkė. Gera nors retkarčiais pajausti savo galią.
Įdomu. Įdomu pasiklausyti svetimų pokalbių, tačiau aptikti nieko nepavyko. Tai tęsėsi kelias savaites. Eidavau į biblioteką kiekvieną dieną po paskaitų ir stebėdavau. Ir nieko. O tada vienąkart... aš sutikau Kasparą! Jis buvo tamsių, garbanotų plaukų, mėlynai pilkų akių, gana aukštas. Sėdėjo prie stalo ir kažką skaitė, man įėjus, pažvelgė tiesiai į akis ir nusišypsojo.
- Labas, Guoda, laukiau tavęs, – pasakė.
Tada atsikėlė, priėjo prie manęs ir seilėtai pabučiavo. Taip seilėtai, kad pagalvojau, iš kur jis turi tiek seilių. Nežinojau, kaip reaguoti, tad tiesiog sustingau. O jis atrodė visai atsipalaidavęs ir patenkintas. Tada mes pradėjom kalbėtis. Keistokas buvo pokalbis. Aptarėm ir knygas, ir pažiūras, ir religiją, ir pagirias... Galiausiai, visai nebuvau prieš, kad jis mane vėl taip seilėtai pabučiuotų. Atsikėliau laiminga. Žinoma, šis susitikimas tebuvo sapnas.
Tada ir nusprendžiau parašyti atsakomąjį raštelį „Kasparui“ (vardas susapnuotas). Juk nieko nenutiks, jei šiek tiek pasilinksminsiu. Be to, niekas nesužinos. Iš užrašų knygelės išplėšiau lapelį su užrašu: „Keliauk į dangų dėl klimato, į pragarą – dėl kompanijos“ Mark Twain. O ką?
Parašiau trumpai, nes labai nervinausi:
Labas,
Ačiū už tavo raštelį, manau, kad viskas tikrai praeis. O jeigu ne, tai velniop.
Gerai, šiek tiek pamelavau, kai sakiau, kad neprisimenu knygos pavadinimo. Prisimenu kuo puikiausiai, bet nesakysiu. Paliksiu šiek tiek paslapties. Raštelį įdėjau į tą knygą ir išdrožiau iš bibliotekos. Jaučiausi tokia susijaudinusi lyg padariusi nusikaltimą.
Tada prasidėjo laukimas. Į biblioteką užsukdavau dažnai, vis tiek šalia gyvenu. Knyga būdavo nepajudinta. Tada šiek tiek paslankiodavau ir eidavau sau. Vis dėlto visa tai rašau ne be priežasties. Prieš savaitę gavau atsakymą:
Labas,
Būtų įdomu su tavimi susipažinti. Gal norėtum kada susitikt?
Lukas
Ir kaip man reikėjo susiprasti, kad susitikimas bus ne su iškrypusiu diedu, o su susapnuotu Kasparu (tiksliau, Luku)? Vis tiek nusprendžiau susitikti. Susitarėme pasimatyti po dviejų dienų, vakare Mo muziejaus stotelėje. Norėjome aplankyti muziejų. Kaip romantiška, galvojau. Juk nieko apie jį nežinau, susirašėme tik keliais rašteliais ir dar knygoje! Sutartu laiku laukiau stotelėje. Prisikūriau įvairiausių versijų, kaip jis galėtų atrodyti. Kažkodėl visose jis buvo aukštas ir garbanotas. Skyrėsi tik akių ir plaukų spalvos. Praėjo 5 minutės, 10, 15… Iš autobuso niekas neišlipo, niekas neatėjo į stotelę. Pradėjau šiek tiek nerimauti. Ar tai tebuvo pokštas? Po dvidešimties minučių laukimo ne juokais susinervinau. Dar kiek palūkuriavusi sėdau į autobusą ir grįžau namo. Ką aš sau galvojau? Kodėl tiek prisisvaigau ir prisapnavau? Jau mąsčiau, kaip piktai rašysiu:
Koks geras tavo humoro jausmas, ko nepastipau iš juoko, kai nepasirodei.
Kitą dieną nuėjau į biblioteką, nors nusprendžiau nieko jam neberašyti. Dėl visa ko patikrinau knygą. Jos viduje buvo raštelis:
Gaila, kad vakar neatėjai, laukiau tavęs.
Ką??? Aš neatėjau??? O kur jis pats buvo?? Pasižiūrėjau į raštelį, kuriame susitarėme susitikti (nešiojuosi juos visus piniginėje) ir tada supratau... Tai aš užsisvajojusi nuėjau ne į tą stotelę! Mane nudvelkė ne itin maloni mintis – juk jeigu būčiau grįžusi pėsčiomis, bučiau tikrai jį sutikusi.
Galima tai laikyti ženklu. Bet, skirtingai nei anksčiau, šį kartą nusprendžiau ženklais netikėti. Ritualus irgi apleidau. Pamažu. Vis dar atsiplėšiu tris tualetinio popieriaus lapelius, triskart paspaudžiu šampūną. Bet tai darau daugiau iš įpratimo. Kol kas Lukas man vis dar svetimasis – susitiksime rytoj (šįkart apsikeitėme telefono numeriais). Bibliotekoje lankosi specifiniai žmonės – galiu ištylėti savo paslaptis ir nebūti perkaityta tų visų „empatija trykštančiųjų“. Čia susirinkę skaito tik knygas (o kartais ir patys į jas rašo). Eidama per Vilnių namo galvoju, kaip viskas man čia artima – ir barzdoti vyrai, ir fontanas, ir net šis suoliukas. Pasidžiaugiu, kad negimiau kitoje šalyje.
Beje, senuką sutikau. Šiek tiek pasišnekėjom ir jis pasakė gana netikėtą dalyką. Sako: „žinai, ne mano reikalas, ką jis perka – mano valia duoti, o ką jis su tais pinigais darys tai jau jo sąžinei“. Pasakė ir nušlepsėjo sau. Kadangi moralų tekstų pabaigose neapkenčiu, tai nieko čia ir nebepridursiu. Na, nebent gal: gimęs simuliacijoje galvoji, kad gimei iš tikrųjų, kaip ir visi.