Giiiiiiirgžt, giiiiirgžt, giiirgžt, giirgžt, girgžt, girgžt. Šliūžt, šliūžt... šliūžt, šliūžt...šliūžt, šliūžt. Bumt.
- – Mamyte, o galima čia lipti?
- – Kur tu dar lipsi? Ką tik nukritai!
- – Gelai.
- – Kas gerai? Einam gal jau? Ateisim kitą dieną.
- – Nenoliu!
- – Na gerai, tu dar čia pabūk, o aš paskambinsiu Daivutei.
Mamytė nueina toliau, pridėjusi telefoną prie ausies.
„Kažkokie labai pikti atrodo tie žmonės ant suoliuko. O, pažiūrėjo į mane!“
- – Vaikas nenuleidžia nuo mūsų akių, – moteris pusbalsiu. Užsisega vienintelę švarkelio sagą.
- – Matau, kad žiopso. Gal persėdam ant kito suoliuko? Kažkaip nejauku. – vyras nusišluosto kaktą balta nosinaite.
„Abu atsisėdo ant kito suoliuko. Vis tiek juos matau! O kas gi čia?“
Prie suoliuko, ant kurio prieš tai sėdėjo pora, guli juoda didelė saga. Vaikas nubėga link jos.
„Graži saga. Toookia didelė, bet kokia sena!“
- – Sagą pamečiau! Įdomu, ką tai galėtų reikšti? – moteris, apžiūrinėdama vienišą švarkelio skylutę.
- – Nieko nereiškia. Tik tai, kad reikia ją rasti, jei nenori atsilapojusi vaikščioti. Jau tos tavo ženklų reikšmės ir prietarai pradeda nervuoti, – vyras, šiek tiek pakėlęs toną.
- – O žinai, kas mane nervuoja ? Tavo juokai – ne laiku ir ne vietoj, tavo darbas, neatnešantis jokios naudos, tavo neatsakingumas. Negaliu jo pakęsti! – nejučia spygteli ji.
„Galėčiau užkasti tą sagą smėlio dėžėj.“
Vaikas nubėga prie smėlio dėžės, išrausia skylutę, patupdo į ją sagą ir užkasa.
„Reikėtų kažkaip pažymėti“. Berniukas suranda du pagaliukus ir juos sukryžiuoja toje vietoje, kur užkasė savo lobį. „Taip rodė per piratų filmą.“
- – Čia, vadinasi, atėjom ramiai pasišnekėti?! – vyras, nejučia užsirūkęs.
- – Šnekamės, jei taip nori! – moteris, krapštydama panages.
„Tie žmonės pykstasi. Visai kaip tėvelis ir mamytė kartais. Įdomu, kodėl? Ir kodėl jie taip keistai apsirengę?“
- – Tai abortą darysiesi?
- – Nesidarysiu aš jokio aborto, mano kūnas, aš ir sprendžiu!
- – Kiek aš kartų sakiau, kad negalėsiu tau niekuo padėti? Aš tam per jaunas, turiu daug dirbti, o ir mano pajamos kol kas neleidžia išlaikyti dar vieno valgytojo. Susigriausi sau gyvenimą, o paskui atbėgsi verkdama, prašydama susitaikymo.
- – Vaikas negali sugriauti gyvenimo. Jis jį sustato. Kitaip nei planuota, bet kartais net geriau.
- – Dabar blaiviai pamąstyk. Apie vaiką pagalvojai? Kokiomis sąlygomis jis augs? Tu bent kažką apie vaikų auginimą išmanai?
„O, mamytė jau baigė kalbėti!“
- – Na, eime namo? – sako mamytė
- – Aha! Žinai ką? – vaikas pasikrapšto nosį. – Aš smėlio dėžėj paslėpiau lobį! Užkasiau sagą, kulią pametė ta motelis ant suoliuko.
- Kokia moteris? Juk visi suoliukai buvo tušti!
Moteris nusibraukia ilgus šviesius plaukus:
- – Algi, daryk, kaip nori, aš vaikelį gimdysiu.