Atsimenu, kaip mes pas tave atvažiuodavome jau po pietų ir įsukę į gražiai sutvarkytą gatvę, privažiuodavome tavo namus. Mes pastebėdavome tave balkone stebintį mus. Vos tik pamatęs kaip mūsų automobilis suka už kampo į daugiabučio kiemą, tu dingdavai iš balkono. Mūsų automobiliui sustojus kieme tu jau stovėdavai prie daugiabučio įėjimo, atvėręs plačiai duris, kaip visada atrodydamas nepriekaištingai su išlygintais marškiniais bei kelnėmis. Mes išlipdavome iš automobilio, o tu mus pasitikdavai plačia šypsena, kuri sušildydavo iki pat paširdžių.
Prisimenu, kai dar buvau tik tavo vienintelė anūkė, mes kartu eidavome pasivaikščioti. Švelnus vėjelis kedendavo man plaukus, saulės spinduliai bučiuodavo man veidą, kai tu man pasakodavai prisiminimus iš vaikystės: kaip tavo tėtis grieždavo smuiku, kaip tave mama mokydavo prancūziškai, kaip per pūsnis iš kaimo iki miesto brisdavai į mokyklą. Apėjus aplink ežerą, kuriame tingiai plaukiojo antys, tu dar nebūdavai įpusėjęs savo pasakojimo. Pasakodamas rankas laikydavai sukabinęs už nugaros , eidavai lėtu žingsniu, galvą iškėlęs aukščiau negu derėtų, retsykiais linktelėdamas pažįstamiems žmonėms, jų būdavo daug.
Lėtai lėtai, kaip niūrūs vakarai eina, mes prieidavome pievelę apsuptą medžių, kuriame ant ąžuolo šakos kabėdavo supynės. Tu pasodindavai mane ant jų ir supdavai, kol tau paskausdavo rankos. Aš prašydavau tavęs nesustoti, norėdama pasiekti dangų, bet tu atsakydavai, kad reikia turėti saiko.
Mes grįždavome namo. Tu nusivesdavai mane į virtuvę. Įpildavai vandens į stiklinę ir duodavai man, kuri iš troškulio kankindavosi. Numesdavai, kokį juokelį, būtent tada, kai gerdavau vandenį, nes žinojai, kad besijuokiant man vanduo iš nosies pasipils. Tada mums aprimus atsistodavome prie lango. Tu atitraukdavai nėriniuotas užuolaidas ir atsiremdavai ant palangės, o aš pasistiepdavau, kad daugiau matyčiau. Laukdavome, kol močiutė grįždama iš darbo pasirodys kieme, pilname automobilių. Aš visad nekantraudavau ir klausinėdavau tavęs, kada ji grįš, o tu man atsakydavai, kad turėčiau kantrybės.
Dažnai vakarienę pavalgius mes eidavome pasėdėti prie ežero. Man į atmintį įsirėžė vakaras, kai dangus buvo giedras, kaip dažnai būdavo ir tavo veidas. Mes kalbėjome apie gyvenimą, mirtį ir Dievą, kai tu pažvelgei į dangų ir smiliumi parodęs į dangų, pusė lūpų šyptelėjęs ir tyliai tarsi paslaptį tarei, kad su Dievuliu sutarei, kad gyvensi šimtą penkiolika metų. Aš paklausiau ar tikrai ir tu atsakei, kad kitaip negali būti.
Bet vis dėlto buvo. Tu su metais vis nykai ir nykai, nors veide šviesdavo ta pati šypsena, bet akys jau dažniau būdavo liūdesio ir nuovargio pilnos nei laimės žiburėlių. Kai atvažiuodavau, jau nebešokdavai valgomajame aplink stalą, juokingai kaip antis krypuodamas klubais ir mosikuodamas rankomis. Tu dažniau stovėdavai balkone tarsi kažko laukdamas, nors nebūdavo ko.
Skleidžiantis pirmiesiems pavasario žiedams buvau pas tave atvažiavusi į namus, bet tu jau buvai išėjęs. Kambariai buvo nebe tokie tvarkingi, daiktai ne vietoje. Televizoriaus pultelis ne lentynoje, kurioje gulėdavo jis. Prisimenu, kai palikusi televizorių įjungtą trumpam nueidavau atsigerti vandens į virtuvę, o grįžusi rasdavau televizorių išjungtą ir jo pultelį jau savo vietoje.
Jaučiu, kad tu išeidamas pasiėmei dalelę mano širdies. Pasiėmei ramybę, kurią tu apgaubdavai visus. Trūksta man jos, trūksta man tavęs, tavo samprotavimų, tavo tvarkos, šypsenos, tavo keistų išradimų, kaip iš kedės padarytas krepšinio krepšys kaime, tavo mėginimo pjauti žolę apsirengus išlygintus marškinius ir tvarkingas kelnes.
Tikiuosi, nors anksčiau išėjai nei planavai, esi laimingas ir ramus. Tikiuosi, kad atsimeni savo pažadą man duotą dar vaikystėje, kad lauksi mūsų ten po aukščiausiu ąžuolu, kur saulė visada šviečia.