I dalis
Nutaisęs keistai paslaptingą, romų veidą Santaras išėjo į sceną. Jis judėjo lėtai, pamažu įdiržusiomis pėdomis liesdamas šaltesnę už ledą žemę ir taip užhipnotizuodamas žiūrovus. Jo paliegęs kūnas skendėjo masyvių baltų marškinių ir kelnių tankume. Pelėsiu alsuojančioje scenoje kiurksojo milžiniškas tuščiaviduris kubas plonomis baltomis plastmasės kraštinėmis. Aukštai ant siauros vielos kabojo dulkių grimu užmaskuotas stiklinis laikrodis, o už raudonos širmos tyliai niekieno nepastebėtas stovėjo metalinis kibiras pripildytas šviežio pieno. Kam šis šventas skystis reikalingas, stebėtojai supras vėliau. O galbūt ir ne. Santaras santūriai įsliūkino kubo vidun, jame atsisėdo ir sunėrė kojas taip, tarytum būtų senas Šaolino vienuolis pasiruošęs ilgai meditacijai. Žemu, bet jaudulio prisisunkusiu balsu šis vidutinio amžiaus žmogus pagaliau išsklaidė kurtinančią tylą: „Kartą mane aplankė magiškas sapnas. Jame aš praradau savo identitetą ir pavirtau seno laikrodžio valandine rodykle. Keisčiausia tai, kad aš buvau užstrigęs tarp dvyliktos ir pirmos valandos. Tik išmušus pirmai valandai vėl grįžau į dvyliktą, tada vėl į pirmą valandą ir taip tęsėsi amžinai. Tikra beprotybė, tiesa? Man visada sunku kažką paaiškinti, rodos, žmonėms pernelyg viskas neaišku. Tačiau galiu jums pasakyti tik tai, kad tame sapne aš jaučiausi esantis saugus, gyvenantis be jokios grėsmės, be jokio pavojaus. Galbūt mano žodžiai skamba utopiškai, tačiau tą akimirką aš nebijojau tamsos, nes suvokiau, kad užmerkęs akis pamatysiu šviesą. Nebijojau ir aukščio, nes žinojau, kad jei krisiu, man vietoj rankų išaugs platūs juodi sparnai. Tačiau man ramybės nedavė mintis, kad vieną dieną aš tiesiog užstrigsiu ir amžiams būsiu niekas įkalintas užkeiktų laikrodžių karalystėje. Mano pražūtis būtų neišvengiama ir taip atslinktų netikėtas galas.“ Staiga, nei iš šio nei iš to, tyliai kybojęs laikrodis pradėjo leistis žemyn, tarytum jau ilgai būtų laukęs savo šlovės valandos. Salėje nuaidėjo baisus girgždesys. Užuojautos ir atsiprašymo kupinu žvilgsniu lyg budelis Santaras paskutinį sykį pažvelgė į tą tiksintį padarą. Didingai atsistojęs jis iškėlė laikrodį viršun kaip angelą ir iš visų jėgų paleido žemėn. Aplink pasipylė smarkus šukių lietus. Išgąsčio kupinomis akimis šio tragiško įvykio liudytojai pamatė, kad šis mažas žmogelis prieš juos iš lėto atsisėdo ant stiklo šukių. Jis nejautė jokio skausmo, tik ramybę ir lyg nieko nebūtų nutikę kalbėjo toliau: „Pamiršau jums išduoti paslaptį, kad esu senas išminčius, kurio pasaulis taip ir nesuprato. Net šiuo metu, kai jums pasakoju tai, kas ilgus metus giliai manyje miegojo, jaučiu, kad žiūrite į mane, šypsotės, tačiau nei per nago juodymą nesuvokiate, ką po galais šis keistas žmogelis daro ir tauškia. Šiuo absurdu, tarsi plačiu nematomumo šydu, dengiuosi visą savo gyvenimą. Dažnai žmonės mane mandagiai išklauso nutaisę susidomėjusią, giliai mintyse paklydusią veido išraišką. Tačiau man nutilus, mano klausytojai nusišypso ir nueina savais keliais net neatsigręždami, nepasakydami kaip buvo malonu, nepamodami man ranka. Aš lieku stovėti vienas. Tą laiko tarpsnį jaučiuosi taip, lyg kitiems būčiau padovanojęs vandenyną pilną gyvasties, plakančių širdžių ir tyriausių sielų. Regis to nesurastumėte niekada, nors tam galėtumėte pašvęsti visą savo gyvenimą. Tačiau atidavęs viską, kas man brangiausia, lieku stovėti drumzlinoje, dvokiančioje upėje, o ne kristaliniame vandenyne.“ Po šių lemtingų žodžių viskas salėje paskendo švelniai globojančiame tamsiai mėlyname šešėlyje. Santaras tą akimirką pajuto esąs vikšras, kuris tenorėjo ištrūkti iš kokono ir pavirsti nuostabiausiu pasaulio drugeliu. Laisvės troškulys stiprėjo vis labiau ir labiau, versdamas kūną virpėti iš užliejusios ekstazės ir beprotybės. Ši tyra pamėlusi būtybė užsimerkė, tarytum tą akimirką būtų mačiusi per daug, ir lėtai, vieną po kito nusirengė jo gyvastį įkalinusias drapanas. Jomis Santaras šiltai užklojo laikrodžio šukes ir viską paliko drybsoti kube, o pats būdamas visiškai nuogas ir be jokio gėdos jausmo, tvirtai atsistojo prieš įvykio stebėtojus ir įstabiai pažvelgė jiems tiesiai į akis. Jis įsistebeilijo į kiekvieną jį nužiūrinėjantį vyzdį. Žiūrovai vieni į kitus drėbte drėbė sutrikusius, nejaukume nugrimzdusius žvilgsnius. Tačiau jiems pakako dar kartą atidžiau žvilgtelėti į tą mėlynai tviskančią, stovinčią prieš juos gyvybės formą, kad imtų ją garbinti lyg švenčiausią dievybę. Tą akimirką buvo galima prisiekti visiems dievams ir net velniui, kad tokio užburiančio tyrumo dar niekas nėra akyse regėjęs. Tiksint paskutinėms šios dieviškos akimirkos minutėms Santaras pačiupo už širmos ilgai rymojusį kibirą, kurio šaltus kraštus šildė šiltas, baltesnis už baltumą pienas. Jis nuplaus ne tik skaisčią odą, bet ir pačias slapčiausias sielos gelmes, leis dvasiai gimti iš naujo. Tvirtos, tačiau senatvės paliestos Santaro rankos pačiupo kibirą ir išpylė visą turinį ant savęs. Jo visas kūnas pasruvo skaisčiausia balta upe, o žiūrovai taip pat neliko sausi. Keista, bet net pompastiškai išsipusčiusios damos nesipiktino. Priešingai, jų akys spinduliavo laimę ir begalinį susižavėjimą ką tik išvystu reginiu. Po tylos minutės, baltas, vaiduoklį primenantis kūnas ramiai pažvelgė į už nugaros tykantį kubą. Santaras norėjo atgimti. Kaukdamas ne žmogaus, o seno užkimusio vilko balsu jis daužė ketursienį kalėjimą, trypė jį dar drėgnomis nuo pieno pėdomis, kol iš jo teliko neaiškus kampuotas objektas. Iš širdį užplūdusio džiaugsmo orumu trykštanti dvasia susmuko ir ėmė bejėgiškai verkti, nes buvo pagaliau laiminga. Verkė ir žiūrovai. Atrodė, kad tomis ašaromis buvo galima nuplauti visą pasaulį ir palikti jame tik rojumi alsuojančias geltonas gėles. Netikėtai Santaras pamatė, kad visą laiką lydėjęs jo paties šešėlis ėmė trauktis, tolti, kol visiškai išnyko. Paprastam mirtingajam galėtų pasirodyti, kad tai tebuvo haliucinacija, bet viskas buvo kuo tikriausia tiesa. Iš viršaus grakščiai ėmė kristi aukso dulkės, iš lėto geso šviesos. Tai buvo stebuklas. Salėje girdėjosi tik žiūrovų nuostabos prisisunkę šnabždesiai ir neramus šnaresys. Tyliai, tarytum vėjo blaškomas pūkas Santaras susmigo žemėn. Tada jo gyvenimas laikinai sustojo, o siela paskendo per anksti atėjusios nakties dermėje.
? dalis
Po ilgos pertraukos, kūną ir sielą supančią tamsą išsklaidė akinanti balta šviesa ir trys gongo dūžiai. Pirmas. Antras. Pauzė. Trečias. Santaras sunkiai atmerkė sulipusias akis ir ėmė stotis tarytum būtų virtęs feniksu, kylančiu iš juodų pelenų. Jo akyse buvo galima regėti skaisčią saulę, kažką džiuginančio, bet tuo pat metu keliančio išgąstį. Kodėl jis bijojo, niekas aplink nesuprato. To nežinojo ir Santaras. Jis bandė prabilti, pasakyti kažką išmintingo, sumanaus, tačiau jo žodžiai buvo nebylūs. Jo skruostais tyliai riedėjo vos įžvelgiami ašarų lašeliai. Išminčius jautėsi neįprastai, į viską aplink žvelgė taip, tarytum jį supantį pasaulį ir žmones regėtų pirmą kartą. Jis grakščiai lyg graikų dievas nulipo nuo scenos ir sulėtintu žingsniu priėjo arčiau žiūrovų, bandydamas paliesti jų neįprastus veidus, pajusti kiekvieną odos raukšlelę ir nelygumą. Žmonių netrikdė naujos gyvybės nuogumas, jie ją priėmė kaip savą. Santaras tai greitai pajuto ir grįžęs į sceną atsistojo taip, kad kūnas sugertų baltą šviesą. Pagaliau jis išvydo ir savo šešėlį, kurio jam taip trūko. Dabar viskas tapo aiškiau. Tai gimimas. Štai kodėl jo kūnas skendo nuogybėje, o į gerklas aštrius nagus suleido tyla. Akimirksniu suskambo rami, užliūliuojanti lopšinė, kuri širdį vertė plakti lėčiau. Šis nuogalius iš lėto ėmė šokti, mosikuoti rankomis, delnais glostyti orą ir mėgino pajusti kiekvieną ant jo kūno nusileidusią dulkę. Akimirką trukusį angelo šokį nutraukė gongo dūžis. Viskas aplink sustingo, nutilo lopšinė, stojo mirtina tyla. Raukšlėti Santaro delnai čiupo po kubo nuolaužomis netvarkingai gulinčius drabužius. Nuskambėjo antras dūžis. Santaras apsirengė marškiniais ir kelnėmis. Nuaidėjo trečias, lemtingas dūžis, po kurio šviesa užleido vietą tamsai. Toje tuštumoje pasigirdo tik pėdų skleidžiamas dundėjimas ir garsus durų trinktelėjimas, po kurio salė vėl nušvito. Tačiau Santaro jau nebebuvo. Rodės jis prasmego skradžiai žemėn. Žiūrovai atsistojo ir visi kartu priėmę sprendimą, kad spektaklis baigėsi, aistringai paplojo ir nieko nelaukę išėjo. Dabar karaliavo tik tuštuma. Teliko artisto palikti pėdsakai, kurie vedė prie kažko švento, bet niekas to nepastebėjo.
Naktis buvo neapsakomai graži ir didinga, o jos maloniai vėsių delnų apkabintą dangų puošė maži sidabro kristalai. Santaras mąsliai žvelgė į jūrą ir valandėlę susikaupęs klausėsi jos ošimo. Jis prigulė ant puraus ir nakties vėsumą sugėrusio smėlio, suleido į jį rankų pirštus ir užmerkė pavargusias akis. Tolygus kvėpavimas jį nunešė į gilų miegą, kuris atnešė nekaltą sapną. Jis regėjo, kad pavirto seno laikrodžio valandine rodykle. Tačiau šį kartą ji nebebuvo užstrigusi tarp dvyliktos ir pirmos valandos. Ta rodyklė buvo laisva ir pagaliau galėjo brėžti magiškus valandų ratus. Ji sukosi, sukosi ir dar kartą sukosi tol, kol galiausiai ištrūko iš įkalinusių ir ramybės ilgai nedavusių laiko pančių. Blyškų Santaro veidą nušvietė ori, ramybe ir palengvėjimu dvelkianti šypsena. Pakilo stiprus vėjas, jūroje banga mušė bangą, krito žvaigždės. Rodos dangus ėmė maišytis su žeme. Santaras prabudo ir su neapsakoma meile pažvelgė į naktinį dangų. Aplink nebuvo nieko. Būdamas vienintelis žmogus žemėje, jis pamatė, kaip iš po debesų valso ritmu pabiro aukso dulkės, kurios palengva, viena po kitos krito ant veido ir meiliai jį bučiavo.