Votre texte
LiVeD
Net ir šioje šalyje ateina toks metas, kai nosyje užšąla snargliai. Istorija galėtų būti papasakota visų, nors kiek ją pažinojusių – tėvų, galvojusių, kad ji pavartojo ko nors nelegalaus, draugų, maniusių, kad tiesiog atsisako bendrauti, priimančios šeimos, pastebėjusios merginos elgesio pokyčius, tačiau nurašiusios viską kultūrų skirtumams, net niekada nesisveikindavusi kaimynė turėtų ką pasakyti. Vis dėlto tie, kurie žino daugiausiai, liko nutildyti. Šiandien jiems suteikiu balsą. Miela Lova, gerbiamas Veidrodi, brangus Dienorašti, ar galėtumėte pasidalinti, kaip viskas buvo iš tikrųjų?
Ji prigula dažnai. Rodos, visą laiką pragulėtų mano glėby, jei tik galėtų. Jai to nesakau, tačiau kambaryje dažnai tvyro noskojinas*. Taip, egzistuoja toks žodis. Kartais bando na, kaip čia pasakyti? Labai nepatogu, jūs tik nieko blogo apie mane nepagalvokit, bet man atrodo jaunimas sako: „save patenkinti.“ Baisiausia būna naktimis. Ji blaškosi, nenurimsta, neužmiega. Aš irgi negaliu ramiai ilsėtis, o juk mano kaulai seni, nebeturiu energijos. Ji tikrina telefoną – daugybė neperskaitytų žinučių. Perskaito, neatsako. Kartais žvilgteliu – visi rašo, kad ją myli, kad labai pasiilgo ir laukia sugrįžtant. Nepanašu, kad žinutėmis siunčiama meilė pasiekia adresatą. Dažnai pamąstau: „Vaikeli, kodėl tu tokia atsiribojusi? Tokia nei čia, nei dabar? Juk įgyvendini savo svajonę, o taip savimi nesidžiaugi! Gal kaltas šiuolaikinio jaunimo požiūris – daug ambicijų, lūkesčių, o jeigu kas nors nepavyksta, kaip tikėtasi, tada viskas blogai?” Norėčiau ją paguosti, net labai, tik neišmanau kaip. Būnu šalia, kad paremčiau tą visaapimantį nuovargį. Stengiuosi užspausti jai vokus, bet žinau, kad vis tiek neužmigtų. Šiek tiek nusiramina tik pamačiusi pravažiuojančių mašinų atspindžius ant lubų – visai kaip pas senelius Kaune (yra man taip sakiusi).
O tada vienąkart kažkas sustaugė už lango. Žmogus nežmogiškai. Ji apsimetė, kad negirdėjo. Tada darkart sustaugė. Taip garsiai, kad jau apsimesti negirdint buvo neįmanoma. Po kelių minučių vėlgi. Neiškentė – nuėjo prie lango ir pažvelgė pro jį, tačiau lange pamatė tik savo atvaizdą.
***
Pastaruoju metu mane ji nužvelgia dažniau. Ilgiau nei anksčiau. Stengiasi manyje įžiūrėti save. Deja. Mes juk ne dvyniai. Labai skirtingi esam. „Kur jinai, o kur aš...“ Ta jos pradraskyta kakta ir žandai kažkokie susmegę man nieko neprimena, net jos pačios prieš savaitę, o lūpos – tokios šiurkščios, kad kiekvienas jos bučinys, rodos, jaustųsi lyg švitrinio popieriaus brūžtelėjimas per žandą. Plaukai, žinoma, neplauti. Jau pripratau. Iš pradžių dar stengdavosi tai kažkiek slėpti, bet dabar... Susilamdę drabužiai – žinau, kad ji su jais ir į lovą gulasi, tad nieko keisto. Kartą girdėjau ją kalbantis telefonu, nežinau su kuo, tik pamenu, kad sakė, jog maistas čia itin skanus ir sotus – iki grįžimo į Lietuvą greičiausiai priaugs nemažai svorio. Wtf, ką čia jinai peza? Grynai, kelnės nesilaiko ant liemens. O dar tie deriniai... NESKONINGA! Tiesa, būna, užsitepa pudros ant nudraskytos kaktos, lūpas pasidažo raudonu lūpdažiu. Juokinga tiesiog – kokia naivi! Galvoja, kad išvaizda jai suras draugų ir mylimųjų. Aišku, nesuranda. Ir kas, jei surastų? Ji taptų mažiau vieniša? Baikit, nemanau. Skaitydavo seniau ji man savo tekstus, tokius, žinot, verksmingus arba kaip romėnai sakydavo: „Libri olentes Veneram“ (Venera kvepiančios knygos – apie meilę). Aš, žinoma, laikiausi santūriai, jokių komentarų, tik atidus klaus(i)antis žvilgsnis. Pabaigusi skaityti vieną tekstą, drastiškai išsiskiriantį iš kitų, ten apie problemas kažkokias psichologines, kodėl man tai turėtų rūpėti? Ji dėbtelėjo į mane lyg nepasitikėdama ir tarė: „čia šiaip jau apie mane“. Mano išvada – išprotėjusi merga ir tiek, laikykitės atokiau. Tai va.
***
Mes buvome labai artimi. Ji man atsiverdavo kiekvieną dieną, nuodugniai. Aš niekam nieko neišplepėjau, tačiau dabar nebegaliu laikyti savyje, tiesiog negaliu. Ypač po to, kas nutiko.
Iš pradžių viskas atrodė gerai – „Šiandien – lygiai mėnuo kaip esu čia ir ši diena man pati laimingiausia. Leisdamasi į šią kelionę visų pirma leidžiuosi į itin išsamų turą po save. O tai, kad esu apsupta bagečių, vyno ir berečių kultūros (klišiškai) šį nuotykį daro daug įdomesniu“. Kartais ji būdavo nusiteikusi poetiškai: „O vakare atidariau langą. Stovėjau ir grožėjausi tarp kalnų išsibarsčiusiomis švieselėmis ir iš kažkur sklindančia vakaro melodija“. Nežinau, kas atsitiko, galbūt, kažką padariau ne taip, tačiau ilgainiui pradėjau nebesuprasti, kas rašo tekstą mano puslapiuose. Raštas tapo vis labiau padrikas, kai kur net nebeįskaitomas. „Kaip nekenčiu to buko šypsojimosi. – lapkričio 25-ąją rašė ji. – To kalbėjimo apie nieką ir niekam. To pastovaus klausimo: „ça va?“, išlekiančio iš mano burnos jau visiškai automatiškai, nes iš tiesų nėra ten jokio klausimo. Tai – tas pats kaip du kartus pasakyti „bonjour“. O štai gruodžio 17-ąją: „Kai pasiklystu, vaikštau ratais.“ Bandžiau jai aiškinti, kad visi taip daro, juk net moksliškai įrodyta, tačiau kiti sakiniai man pasirodė kiek gąsdinantys: „Šiuo laikotarpiu jaučiuosi nuolat pasiklydusi. Visą laiką kur nors einu, bet neateinu, kartais net bėgu, tačiau galiausiai suprantu, kad stoviu vietoje“. Po Kalėdų pasitikėjimas savimi visiškai ją apleido: „Negaliu priimti sprendimo. Net pačio paprasčiausio. Tiesiog negaliu. Juk jeigu pasirinksiu vieną, galbūt prarasiu puikią galimybę išbandyti kažką kito. Tada kiti arba aplinkybės nusprendžia už mane, tačiau vis tiek lieku nepatenkinta. O jeigu jeigu...“ Labiausiai mane nustebinęs įrašas jos dienos darbų sąraše – nusiprausti po dušu.
Verčiau, verčiau, verčiau ir galiausiai atverčiau paskutinį puslapį, kaip paprastai tikėdamasis laimingos pabaigos, tačiau ten buvo parašyti tik trys sakiniai:
„Aš niekam nenorėjau nieko blogo. Aš norėjau tik gero. Bet nežinojau kaip“.
*Noskojinas – (vyriškų) kojinių dvokas