Tekstas
Palaima buvo viskas, ką turėjau.
Kambaryje dvelkė rūgščiu prakaitu, cigaretėmis ir sugedusiu maistu. Ant medinių grindų mėtėsi maisto dėžutės su liekanomis, persisotinusios nuorūkomis peleninės ir kūnai. Vienas, du, trys. Pusbalsiu suskaičiavau ir žengiau tarp jų, tarsi žinočiau, ką darau. Radusi laisvą plotelį, atsisėdau, atsirėmiau į sieną, stipriai užsirūkiau. Pirmajai pasibaigus ir nikotinui nusėdus į mano kūną – išsitraukiau antrąją, užsidegiau, patraukiau gilyn į plaučius lyg traukčiau deguonį. Po to užgesinau į plaštaką nė necyptelėdama. Kad nors kažką jausčiau. Nieko. Ėmiau vieną cigaretę po kitos, kol ištuštinau visą pakelį. Bet ir to nebuvo gana. Prabudę tariami draugai pasiūlė kitą būdą pasijusti geriau. Net nežinau, kas manyje įtrūko. Tabletę nurijau iškart. Pirmą kartą gyvenime man niekas neberūpėjo.
Niekada nebūčiau pagalvojus, kad prisiminsiu tai, paėmusi degtinės butelį.
Tuščias degtinės butelis iš vaikystės. Brolis ketino gauti už jį keliasdešimt centų vietinės parduotuvės keitykloje. Netyčia ar tyčia sudaužytas, jis ištiško į šimtus dalių kaip ir brolio meilė. Neparsivedė namo, paliko. Motina surado vaikščiojančią nežinia kur, parsivedė namo, kuriuose tėvas sėdėjo ir laukė, laikydamas odinį diržą didelėse rankose. Kritau kriokliu žemyn, ir stiklinė pasakų pilis sugriuvo. Plikoma tarsi verdančiu vandeniu, girdėjau, kaip švilpia dirbtinė oda ore, ir piktą balsą, kuris visai nepriminė tėčio. Tai prisiminus išgėriau didelį gurkšnį degtinės ir ištaškiau butelį į sieną. Visai kaip vaikystėje.
Motinos beveik neturėjau.
Ji lyg ir buvo, lyg ir nebuvo. Mano gyvenimas jai buvo teatro scena, kur ji vaidino tarnaitę. Lyg nematomas šešėlis, ji sukiojosi aplink, neužimdama daug vietos. Neišmokė manęs nieko, matyt, manė, kad gyvenimas pats išmokys. Tapau jos mėgstamiausiu eksperimentu. Jai buvo įdomu sužinoti, kiek šviesos manyje dar yra. Gyvybė tekėjo motinos rankų gyslomis, jų šakos raizgėsi po visą jos kūną, piešdamos savitą pulsuojantį paveikslą. Ji viską dėdavo į skrynią, užrakindavo, ir niekad joje neieškodavo atsakymų. Plaukė palei srovę, nesipriešino. Galbūt ir nebūtų laimėjusi.
Mokykloje viskas buvo gerai, kol man neprilipo pravardė.
Įžeidi, niekinga, bjauri. Pykindavo kiekvieną rytą, galvojant, kad teks vėl eiti į mokyklą. Išsivemdavau dėl streso, po to išsivalydavau dantis ir išgerdavau vandens. Dėl to užtrukdavau ilgiau, bet mokytojams nelabai ir rūpėjo, kodėl aš dažnai vėluoju. Jie tik smerkiamai žiūrėjo, laikė neatsakingu vaiku. Pragaras pragare, pragaras pragarui nelygus. Laisvomis minutėmis sėdėdavau bibliotekoje, kurios knygose įsikūnydavau į įvairius veikėjus. Vieną dieną visi bendraklasiai tarsi susimokę pravardžiavo ir kitaip žemino, jiems buvo linksma. Paskui vienas paklausė, ar kažkas filmavo. Taip, filmavo. Atrodė, kad klasėje pradėjo šniokšti ledinis krioklys, ir aš pavirtau į ledo skulptūrą. Tapau dar vienu eksponatu muziejuje.
Pirmoji meilė kerta skaudžiausiai.
Bendravau su juo porą metų, niekaip negalėjau prisipažinti akis į akį. Parašiau jam žinutę, kad negaliu nustoti apie jį galvoti, bet atsakymo taip ir nesulaukiau. Tik vėliau žinutė nutvilkė mano kūną it žaibas naktį: likim draugais, esi nuostabi mergina, rašė jis. Su drauge nusipirkau butelį, nuvažiavau pas ją į namus ir po trijų stiklinių netekau sąmonės. Troškau tik pamiršti savo jausmus, bet vietoj to – atsidūriau ligoninėje. Buvau ten tol, kol išvalė organizmą nuo apsinuodijimo. Nenorėjau valgyti, todėl gėriau vien vandenį. Galiausiai išvėmiau viską, kas buvo skrandyje. Šleikštulys ilgą laiką nepaliko manęs, vis primindamas apie klaidą. Prisiekiau sau daugiau niekada neįsimylėti.
Kai kuriems vaikinams aš patikau.
Graži, tamsių plaukų, žaliaakė, svarbiausia, geranoriška, kaip kažkas pasakė. Troškimas turėti artimą žmogų niekada nedingo. Todėl vieną vakarą įsėdau į pažįstamo vaikino automobilį. Važinėjomės po mano gimtąjį miestą, kalbėjomės apie viską. Pagaliau sutikau savo žmogų, pagalvojau ir net pati netikėjau savo mintimi. Tik jam sustojus prie parko ir užrakinus mašinos dureles, supratau, kad tapau Džiaugsmeliu. Mokykloje taip vadino merginą, kuri duodavo bet kur, bet kada, bet kam.
Man visada patikdavo medienos kvapas. Mėgaudavausi juo, galėdavau įsivaizduoti medžius girioje, kertamus ir pjaustomus, apdirbamus tol, kol būdavo atspausdinami kūriniai. Knygos. Sukrautos ant stalo, jos užkasdavo Didįjį kanjoną tarp manęs ir tėčio. Upė, skirianti mūsų pasaulius, pakildavo aukštyn garų kamuoliais ir atnešdavo žemės aromatą. Jo dirbtuvė, kurioje medienos kvapas buvo įsismelkęs į kiekvieną kampą... Pjuvenos ir dulkės, kurios sklaidydavo aplinkui tarsi aukso smiltelės, nutviekstos saulės. Akimirksniu atsidurdavau Sacharos dykumoje, paimdavau smėlio saują ir jos, byrėdamos žemyn, tviskėdavo saulėje, tarsi atkartodamos rudens lapus, kurie švytėjo it žarijos iš laužo.
Kaip ir skaitydama knygas, atsidurdavau kitame pasaulyje, taip ir čia, buvo kita planeta.
Galėdavau valandų valandas sėdėti ir stebėti, kaip dirba tėtis, tarsi stebukladarys iš paslaptingos šalies, iš gausybės rago traukiantis medinius stalus, kėdes, paveikslų ir veidrodžių rėmus, lovas, lentynas, lyg būtų pats Jėzus. Norėdavau sustabdyti laiką, neskubėti, išsaugoti atmintyje tas brangias akimirkas, kurios jau niekad nepasikartos. Laiko smiltys nesustodavo, tekėdavo kaip vanduo sraunioje upėje, nusinešdamos prisiminimus, kurių neįkalindavo fotoaparatas, dienoraščio puslapiai ar atmintis.
Žiūrėdama į dangų, matydavau žvaigždžių žemėlapį.
Mintinai žinojau žvaigždynų pavadinimus ir kur juos rasti. Jis buvo panašus ir į tėčio žemėlapį. Niekada neatsisakydavau leistis į nuotykius kartu su tėčiu, nesvarbu, ar tai būtų buvusi trumpa kelionė į kitą miestą, ar lakstymas po aerodromą taisant parasparnį, ar sėdėjimas tėčio dirbtuvėje, stebint jį dirbantį. Žiemą, kai ledas būdavo pakankamai storas, kad galėčiau išstovėti neįlūžusi, matydavau jo gijas, iš kurių susidarydavo žemėlapis, atkartojantis dangaus žvaigždynus. Vanduo, pavirtęs į ledą, tapdavo ir marmuru, kurio gyslomis tekėjo gyvas vandens alsavimas. Tai buvo upė, kuri augo mano viduje.
Kiekvienąkart, kai eidavau pasivaikščioti, godžiai uosdavau orą, medžius.
Dažniausiai mėgdavau eiti į tą pačią vietą – prieplauką, kur atsiverdavo vaizdas į ežerą ir kitoje pusėje plytinčią girią. Atsisėsdavau netoli prieplaukos, atsiremdavau į ąžuolo kamieną. Akių žaliais pumpurais stebėdavau žvaigždes. Pėdos lengvai nusileisdavo nuo medinės prieplaukos iki vandens, o jis, švelnus it šilkas, glostydavo savo motiniškais delnais.
Ne, aš nemiegu. Mano kūnas pagaliau lengvas. Vandens burbulai kaip perlai kyla aukštyn, kol visai išnyksta.