Ankstus rytas. Suskamba mano žadintuvas. Neee! Netyčia numečiau savo iPhon‘ą, bandydama išjungti tą erzinantį garsą. Širdis nusirito į kulnus. Su padidėjusiu pulsu smilkiniuose pakeliu savo gyvenimo prasmę. Kruopščiai apžiūriu ar niekur neįskilo. Pasisekė. Nieko blogo mano brangiausiajam nenutiko, net prie širdies priglaudžiau. Na, bent jau dabar aš tikrai žvali!
Alexa, spotify! Ištaria mano lūpos ir po kelių sekundžių roboto balsą palydi rytinės muzikos garsai. Klausydama savo mėgstamiausių dainų, judinu lūpas, apsimesdama, kad dainuoju kartu, kol atrašinėju visas per naktį susikaupusias žinutes. Užtruksiu valandą, tiek daug žinučių keliose Whatsapp grupėse, Messenger‘yje, Signal. Jau net nekalbu apie E-mail‘us! Ir žinoma turiu prabėgti savo nykščiu per Instagram‘o bei Facebook‘o sienas. O sienom laipioti tai aš moku greičiau nei žmogus voras! Mano nykštys toks stiprus, kad galėčiau nugalėti visus panorusius varžytis nykščių nulenkimo čempionate su manimi.
Po savo rytinės rutinos, išsikrapščiau iš savo kambario, o kai pravėriau duris, toks jausmas, kad patekau į kitą planetą. Tylu kaip kokiam vyno rūsyje, kur nei gyvos dvasios. Šiek tiek šilta viryklė virtuvėje, kurią galiu pastebėti dėl ryškiai raudonai šviečiančios lemputės, pranašauja, kad tėvai jau baigė valgyti pusryčius ir užsidarė savo kambaryje darbams. O man vis dar ryto jausmas. Kodėl aš visada būnu paskutinė, kuri valgau pusryčius? Nesuprantu....
***
Įšoku į autobusą. Ryte pastebėjau, kad didelė dalis draugų įsikėlė nuotraukas iš to naujai atsidariusio iliuzijų muziejaus. Nuotraukos atrodė taip gerai, kad nusprendžiau ir aš nuvažiuoti jį aplankyti. Papuošiu savo sienas gražiomis fotografijomis. Tik reikia paskubėti, nes kol papusryčiavau, pasidažiau ir išsirinkau ką apsirengti, kad derėtų prie muziejaus instaliacijų, iki muziejaus uždarymo bus likusi tik valanda, kol ten nusigausiu. Na bet turėtų būti pakankamai laiko, gražiai nuotraukai pasidaryti.
Nenoriu švaistyti ir taip brangaus savo laiko, kurio daug neturiu, todėl autobuse, kol važiuoju, nusprendžiau atsidaryti savo Tinderį. Galbūt pavyks su kuo nors „susimatchinti“. Na, naujų žinučių nemažai. Tačiau nieko rimto. Įvairiausi pasiūlymai susitikti vienos nakties nuotykiui, kažkokio plikio žinutė: „E, gal turi sėmkių?“. Nieko rimto, bet dabar kol turiu laiko, dar pastumdysiu nuotraukas į dešinę ar į kairę. įdėmiai nagrinėju taip kruopščiai atrinktas vaikinų nuotraukas šiai programėlei. Sexy – „swipe“, moksliukas – „swipe“, kas čia per barzdočius? – „swipe“, o taip, tavo išlindęs spenelis atrodo šlykščiai – „swipe“, šitas visai mielas – „swipe“, „ieškau pirkti dviračio“ – gal žmogus sumaišė, kurią programėlę naudoja? – „swipe“. Tačiau mano swip‘inimą sudrumsčia kažkoks burbėjimas. Pakeliu galvą, o ten bobutė žiūri į mane su ugnelėmis akyse ir nepatenkinta burba: „Taip... apsimetinėk, kad nematai, jog senas žmogus neturi kur atsisėsti... Labai mandagi panelė“. Nežinau ko ji tokia pikta buvo, bet išlipau, nes mano stotelę privažiavome.
***
Pakeliui namo, nusprendžiau stabtelti kavinukėje ir nusipirkti burbulinės arbatos. Nors man jos skonis nelabai patinka, bet šita kavinukė duoda tokius gražius puodelius!!! Tikrai nemažiau 50 laikų gausiu. Dėl burbuliukų arbatoje, net teko laiptais į trečią aukštą lipti, nes eskalatorius buvo sugedęs. Gal reikėjo jiems iškviesti ekskavatorių? Turbūt nesupranta, kad praranda klientus dėl to... Reikėjo padėti jiems susitvarkyti...
***
Eidama namų durų link, pamačiau parkelyje senyvo amžiaus žmones užsiiminėjančius Tai Chi. Na ir neturi ką jie veikti... Vietoje trypčioja parke... Galėtų geriau kokį kompiuterinį žaidimą išmėginti ar bent jau pamėginti išmokti naudotis kompiuteriu. Atsivertų tokios plačios galimybės. O dabar, tik pažiūrėkite į tuos vargšus. Net šiurpuliai nubėgo per kūną pagalvojus, kad gal senatvėje ir aš, kaip jie, užsiiminėsiu Tai Chi parkelyje. Na jau ne. Baisu.
***
Grįžusi namo, kas 10 minučių nerimastingai tikrinau savo telefoną, kad pamatyčiau, kas „palaikino“ mano nuotraukas, o kas ne. Stebėti kaip „laikų“ skaičius didėja, kelia pasitenkinimą. Na ir šiokią tokią priklausomybę, nes nesugebėjau padaryti namų darbų, kai kas 10 minučių turėjau paimti savo brangiausiąjį į rankas.
Prieš miegą pakartojau savo valandos ritualą, kad būčiau tikra, jog nieko nepraleidau. Juk nenoriu būti atsilikusi... ir atsigulusi į lovą negalėjau užmigti. Dar vis tikrinau telefoną, dėl pavėluotų „laikų“, taip pat „paswipinau“ Tinderyje. Nieko doro. Nesuprantu kaip mano tėvams pavyko atrasti vienas kitą. Juk jų laikais nebuvo „Tinderio“. Kaip jie atrasdavo žmones, su kuriais eiti į pasimatymą? Mano visi pasimatymai buvo suplanuoti per „Tinderį“. Bet kaip jie?? Nejaugi tik gyvai sutikti žmonės galėjo būti potencialiomis antrosiomis pusėmis? Tuomet man jų gaila... Juk dienos metu nesutinkame daug žmonių... Vargšai... Tokios siauros jų galimybės buvo. Juk tikimybė su tinkamu žmogumi atsitiktinai būti šalia yra tokia maža. Kad ir šiandien, juk visą dieną su niekuo nekalbėjau apart savo tėvų. Įvairiausios mintys neleido man užmigti, kol galiausiai laikrodžiui pradėjus rodyti trečią valandą nakties, mane pradėjo imti miegas ir palengva užmigau.
***
Anai užmigus, kambarys prisipildė nakties ramybės ir tik retkarčiais suvibruodavo jos telefonas, nuo naujų pranešimų. Taip ir pasibaigė merginos diena, kuri prasidėjo su ryškios saulės spinduliais, besiskverbiančiais pro langą, ir čiulbančiais paukščiais, kurie pagaliau pranašavo apie ateinančią vasarą; skaniausiais šeimos pusryčiais: blyneliais su medumi, į kuriuos ji pavėlavo; Diena tęsėsi su bundančios gamtos vaizdais pro autobuso langą, mielo vaikinuko šypsena, kuris prisėdo šalia, vien dėl jos grožio ir skanių kvepalų, vargše močiute, kuri taip sunkiai tempė pirkinių maišą ir vos nenualpo, neturėdama kur prisėsti autobuse; nuostabaus interjero kavinuke! Staliuko kojos atrodė kaip liūto kojos su pėdomis. Sunku pasakyti iš kokio amžiaus šie mediniai stalai buvo, bet jie suteikė kavinei nepamirštamą ir įkvepiančią atmosferą. Na o diena pasibaigė su grupele laimingų ir vidinės ramybės paslaptį žinančių žmonių vaizdu, parkelyje prie namų.