Aplinkui mirguliavo įvairių spalvų aprangos bei gėlių, medžių lapų vainikais papuoštos galvos. Stovėjau vidury gatvės kartu su kitais mano choro nariais. Paėjau truputį į šoną, pamačiau ant šaligatvio sėdinčias savo drauges. Jos dėvėjo baltus marškinėlius, ne raudonus, kaip aš.
-Sveikos!
-Sveika, gražus vainikas.
-Ačiū. Tavo irgi. Kas nupynė?
-Mama. O jos tai dirbtinis,- parodo į šalia sėdinčią draugę.
Trumpas pokalbis atitraukė nuo nuovargio. Gatvėje chorai buvo išsirikiavę vienas po kito. Choristai, laukdami eitynių pradžios, slapstėsi pavėsyje nuo saulės spindulių, ar ilsino kojas sėdėdami ant purvino šaligatvio. Kai prieš mus esantis choras pajudėjo, mes ir patraukėme jam iš paskos.
Man maudė kojas, galva skaudėjo, o visu kūnu bėgo prakaitas, bet chorus pasitinkantys žmonės, mojuodami vėliavėlėmis ar džiaugsmingai šūkaliodami bei plodami kėlė norą judėti nepaisant skausmų ir kylančių problemų. Eidami traukėme dainas bei choro himną, šūkį. Tai kėlė choro dvasią, bet kartu atėmė ir kvapą. Lipant į statų kalną uždususi choristė burbtelėjo:
-Mes choristai, ne sportininkai!
Išgirdę ją dauguma nusijuokė, tuo tarpu ir aš. Užlipę į kalną apsidžiaugėme . Nebe daug beliko. Ėjome gatve, apsupta didingų ąžuolų pavėsio. Chorus palaikantys žmonės nesisklaidė. Stovėjo šone ir su šypsenomis veide skatino nepasiduoti.
Medžiai pradėjo sklaidytis. Atsivėrė pieva apsupta miško. Pievelė buvo nusėsta žmonių, jie tai gulėjo, tai sėdėjo ant margų pledų ir džiaugsmingai šūkaliojo mus pasitikdami.
Pasiekėme estradą. Joje sustojome, palaukėme, kol visi susirinks. Per repeticijas taip pat būdavo daugybę žmonių, bet dabar prieš mus buvo ne tik orkestras, dirigentas bei renginio vedėjai, bet ir žiūrovai. Žinojau, kad ten kažkur sėdi ir mano tėvai.
Ant pakylos atėjo dirigentas. Pakėlė rankas. Muzika užgrojo. Chorai vienu balsu pradėjo dainuoti. Šias dainas dainavome tiek kartų, kad nebuvo baisu nusidainuoti, ar ne tuos žodžius ištarti. Iš atminties traukėme dainas iš visų plaučių. Senos, tradicinės lietuviškos giesmės bei naujų, jaunų kompozitorių sukurtos dainos liejosi mums iš lūpų, taip laisvai ir užtikrintai, kaip pavasarį besiskleidžiantys pumpurai. Keitėsi dirigentai, bėgo valandos, bet mūsų energija neblėso. Daugybę žmonių širdžių dainavo vienu balsu. Vienybė tvyrojo ore, laimė atsispindėjo veiduose, pasididžiavimas – širdyse. Visas nuovargis nuo karščio, ėjimo buvo dingęs.
Vedėja paskelbė paskutinę dainą. Himnas. Dabar balsai ne tik iš estrados, bet ir iš pievos uždainavo vienu balsu. Laikas sustojo. Liko tik daina.