Diagnozė – nerimas,
Bet vis tiek tu kopi į iššūkių aukščiausius kalnus.
Gal kartais atgal pažvelgi ir išsigąsti,
Tačiau tu niekuomet nesustojai judėti į priekį.
Nepaisant visų šešėlių, kurie iš paskos eina ir į ausį šnibžda:
Tu nieko verta, tu nemylima ir visiškai viena.
Prašau, atmink, kad aš visada šalia.
Diagnozė – depresija,
Ir nors būna dienų, kai užsisklendusi nuo pasaulio savo kamputy sėdi,
Tu niekuomet nesustojai tikėti,
Tikėti savimi,
Nes puikiai žinai, kiek stiprybės tavy slypi,
Todėl tu užkopsi į tą kalną ir sušuksi:
Aš tai padariau! Negaliu patikėti!
O aš nusišypsosiu ir teatsakysiu: taip,
Aš visuomet žinojau, kad tu gali tai pasiekti.
Net tada, kai pusiaukelėje pritrenkė dar viena žinia:
Diagnozė – PTSD...
Mieloji, kelkis, aš žinau, kad tu gali!
Neužsisėdėk graužaties dauboje,
Tau ne vieta tamsoje,
Tu vėl ir vėl pakilsi,
Tu pražysi,
Kaip niekad skaisčiai ir ryškiai
Ir pagaliau sau ištarsi: aš didžiuojuosi savimi.