Keliaudamas namo matau porą bėgikų tuščio miesto gatvėse. Kostiumuotas tipas, su papke po pažastimi, pralenkia mane ir nuskuodžia pirmyn... Net ir katė kieme įnirtingai kažką krapšto iš po mašinos, o aš šiandieną atsikėliau dešimtą ir tik dabar pajaučiau menką sąžinės graužatį dėl nepakankamos pastangos priartėti prie to, ką vadiname laimingu gyvenimu…
Gal turėčiau pradėti nuo to, kad net neįsivaizduoju, kaip ji atrodo. Tuo labiau, kaip ta Laimė kvepia ir kaip ji mylisi.
Iš laiptinės išnyra moteris ir pritupia šalia. Jos chalatas, ne pakankamai ilgas, kad man nereikėtų tramdyti žvilgsnio.
– Ką čia rūkot? Skaniai kvepia. – prabyla ji. Pagaliau, po dviejų mėnesių kaimynystėje, ledai pralaužti!
– Tabakas... – prasižioju ir pasakoju apie tabako žalą, naudą, sukimo būdus ir viską, ką žinau, kad tik tos kojos kuo ilgiau pabūtų šalia, o tada greitai sviedžiu cigaretę, kai ji jau baigia savąją, palinkiu jai nemesti rūkyti ir pasišalinu…
Jaučiuosi kaip ištvirkęs mokinukas, bet man tai netrukdo mąstyti apie tai, kaip mes su ja duodamės. Ji – Laimė? Taip ir nepaklausiau vardo.
Sėdžiu prie jūros ir akimis ieškodamas joje kažko, ko baisiai ilgiuos – randu tik laivus. Prieina keistas senis ir pakrapštęs pagaliuku dumblius, gulinčius šalia manęs, išsitraukia nemažą gintaro gabalą.
– Jūs ne ten žiūrite, – su užuojauta pareiškia.
– Jūs juos pardavinėjate, – reikia kažkaip jam paprieštarauti…
– Ne. Renku, o po to išdalinu žmonėms, arba išbarstau pajūryje… - raukšlėtame veide iškyla paslaptinga šypsena.
– Štai! – bedu pirštą į grupelę vaikų, bėgiojančių palei krantą. – Pabandykite jiems papasakoti.
– Vadinasi, jūs per daug suaugęs patikėti nepraktiškais dalykais.- atlaidžiai taria pensininkas.
– Ne, tai jūs per senas, kad atrodytumėte nuoširdus.
– Netikite? – jis išsitraukia saują gintarų, sugniaužia delne. – Prašau! – Ir sviedžia juos tiesiai į jūrą. – O ką dabar pasakysite?
– Manau, kad jūs labai principingas ir taip pat naivus, jeigu galvojate, kad pora gintaro gabaliukų galėtų mane kažkuo įtikinti.
– Jūs esate per kietas, kad patikėtumėte, bet jeigu jūs patikėtumėte manim, net jei tai, ką sakau, yra melas, taptumėte šiek tiek laimingesnis, – tarė jis ir nukrypavo prie kitų dumblių.
– Ačiū už paskaitą! – sušukau pavymui. – Galėjote būti puikus aktorius.
Jis atsisuko ir suriko:
– O iš kur žinote, kad juo nebuvau?
– Jūs per gerai apsirengęs, juk čia – Lietuva.
Jis dėvėjo brangius, neperšlampamus rūbus, mažiausiai už porą tūkstančių.
– O jei pasakyčiau, kad jie ne mano? – senis įrėmė į mane žvilgsnį.
– Nagi, pasakyčiau, kad tikiu viskuo, ką jūs sakote. Nenoriu matyti, kaip jūs tiesiog nusirengiate ir išmetate juos jūron.
– Jaunuoli, esate chamas, – išpurškė senukas ir sparčiai nuklibinkščiavo krantine.
Grįžau ledinėm kojom. Kalendamas dantimis keikiau pajūrio vėją. Prisiekiau – niekada daugiau gyvenime nebesikalbėti su seniais. Priesaika užtvirtinau kasmetiniu kambario sutvarkymu. Tvarkydamas rūbų kalną pastebėjau nematytą striukę. Ištraukiau ją, išskleidžiau – iškrito kelnės. Varge – rūbai identiški tiems, kuriuos dėvėjo tas suskretęs senis. Prisėdau pusvalandukui. – Ot šiknius! Gyvenime mačiau per daug stebuklų, kad galėčiau jais nuoširdžiai tikėti. Labai principingas šiknius!
Sugrūdau rūbus į konteinerį. Šalia praėjo kaimynė, nešina berniuku, nusišypsojo, o iš paskos vilkosi jos vyriokas. Paprasčiausias sutuoktinis, tokių šioje žemėje apsčiai: nei storas, nei plonas, nei stilingas, nei neprisižiūrintis. Toks paprastas. Bet man pasirodė, kad jo veidas – kvailiausias iš visų matytų. O ką aš galėjau padaryti, taip netikėtai įsimylėjęs ištekėjusią moterį. Namo netraukė. O kas, jeigu iš spintos iškris tas senis? Juk jo rūbus radau tenai. O jeigu dar iškris nuogas? Pasmaugciau jį vietoje… Ne, ne! Nežinojau, ką ir beveikti, tad patraukiau į barą.
Atsikeliu nuo staigaus skausmo nugaroje. Vos pramerkiu sulipusias akis. Rodos, iškritau iš lovos, bet su skausmu pradeda suktis praėjusios nakties įvykiai. Gintaro gabalas kairėje striukės kišenėje... Nėra. Grįžęs į kambarį užminu ant kažko aštraus ir keikiuosi. Po mano grindis šimtais gabaliukų pabiręs senio akmuo, ištaškytas į sieną.
Pradedu atsiminti paskutinius nakties įvykius. Toje skylėje sėdėdavo tik padugnės ir merginos, neturinčios ką prarasti. Nustebau, atpažinęs mažą kamuolį prie baro. Nurijau gumulą ir prisėdau. Senolis drebančia ranka tiesė gintaro gabalą barmenui prieš nosį.
– Prašau, paimkite.
– Tėvuk, rodos jums užteks, – atlaidžiai tarė jaunas skaistaveidis vaikinas.
– Prašau, gerbiamasis, priimkite dovaną ir įpilkite dar vieną.
Vyrukas įpylė seniui bokalą.
– Baro sąskaita.
Senis paragavo ir išspjovė skystį atgal.
– Nealkoholinis, po velnių, jūs neturite sąžinės.
Demaskuotas barmenas išlaikė šaltumą:
– Užteks, seneli, eik namo.
– Net nežinai, pienburni, kiek aš iš tikrųjų pragyvenau. Patikėk, užtektinai, kad žinočiau, kada man gana. Tad prašau įpilti. Paimkite! – jis padėjo gintaro gabalą ant stalo.
– Mes galime neaptarnauti klientų, jeigu jie yra neblaivūs. Taisyklės ne jūsų pusei, tad paskutinį kartą prašau, palikite patalpas arba iškviesiu apsaugą.
– Eikit velniop, – bejėgiškai ištarė senis ir išklibinkščiavo.
Aš užsisakiau papildomą stiklą ir išėjau paskui tą nusilpusį kūną.
– Štai alus, gerkite.
Jis užsivertė bokalą ir žvelgdamas į mane ištuštino iki dugno. Trumpai pasiraukęs tarė:
– Jums malonu?
– Kas?
– Nagi, jūs išmetėte mano rūbus ir lyg niekur nieko išėjote į barą. Kodėl jūs taip elgiatės?
– O jums malonu?
– Kaip suprasti? Mes vėl pradedame jūsų žaidimus?
– O gal tai jūsų žaidimai, – negalėjau jam pasiduoti iš principo, o iš tikro norėjau jį paguosti.
Pradėjo lyti, mes pasitraukėme po stogu, senis – vos neįkrito į balą, aš pačiupau jį už pakarpos paskutinę sekundę. Greitai išgertas alus veikė: jis vos pakalbėjo.
– Sunku man. Ir visgi, visi jūs lyg susimokę…
– Žmonės pavargo nuo stebuklų, – ištariau. – Jūs pasenote, kaip ir jūsų triukai.
– Vaikai... – silpnai tarė jis. – Kodėl jie gali?.. Aš pats tai suprantu… O kaip jūs jaustumėtės mano vietoje? Kai matai, kad grimzti. O jūs, rodos, tvirtai stovite ant žemės, nors ir ciniškai.
– Mes turime daug bendro, – lengvai ištariau.
– Patikėkite manimi, – maldaujamai suvapėjo jis, – prašau, bent tuo, kad gintarų neparduodu…
Norėjau patikėti, bet kažkodėl priešinausi iki paskutinio. Net dabar, matydamas jo bejėgį siluetą, jutau tik silpną šleikštulį. O visgi jis buvo teisus!
– Nepykite… Nesugebu tikėti, – ištariau pro sukąstus dantis.
– Nepykstu, – jis įspraudė gintaro gabalą man į ranką, – ačiū, kad atnešėte alaus.
– Pasilaikykite gintarą sau, – ištiesiau jam delną su akmeniu. – Man jo nereikia.
– Turėkite, neturiu su juo daugiau ką veikti, – tyliai sukuždėjo senukas.
– Ačiū, kad bandėte mane padaryti laimingesniu, gal kitą kartą... – sumurmėjau. Ties liemeniu suspaudė liūdesys.
– Jūs meluojate, nebebus kito karto.
– Ne, jūs nesupratote, ką noriu pasakyti, aš ne apie tai…
– Žinoma, bus, jums bus, aš šituo tikiu, kitaip nemoku. Bet manęs jau nebebus. Ir paklauskite Laimio, patikėkite juo… Berniukas…
Barmenas kreivai į mane pažiūrėjo, bet pamatęs, kad grąžinu bokalą, atvėso.
– Jei išsinešite alų vėl, daugiau jūsų neįleisiu.
Aš linktelėjau, ir iš kišenės man iškrito gintaras, įsidėjau jį atgal, o barmenas šaltai tarė:
– Gėda iš senuko atimti paskutinį gintarą.
– Jis pats…
– Gėda, – nukirto, – gerk alų ir tylėk arba varyk!
Dar norėjau paklausti kodėl jis netiki, net nenori išklausyti, bet susilaikiau. Tas klausimas nebuvo mano…
– Laimi! – šūktelėjo juokdamasi kaimynė.
Poros metų berniukas krykštaudamas bėgiojo kieme. Užgesinau nuorūką ir priėjau. Jis pakėlė šviesias akis.
– Laimi, turiu klausimą.
– Aaa, – ištarė.
– Kaip man atrasti laimę? – nežinojau, ko tikėtis, bet buvo verta pabandyti.
Vaikas nukreipė šviesias akis kažkur į smėlio dėžę, tada pakėlė į dangų.
– Aš noriu, – jis tarė žodžius nenuleisdamas žvilgsnio nuo debesų. – Aš noriu
spurgos. – Tarė ir krykštaudamas nubėgo vaikytis kamuolio.
Debesys plaukė tolygiai. Atsisukau į rūkančią kaimynę.
– Laimis nori spurgos… – tariau, o ji tik nusišypsojo, lyg slėpdama kažkokį priekaištą.
Pakėliau akis į dangų, debesys plaukė kaip plaukę.