Viską atsimenu. Atsimenu, kaip mudu laidojom pastipusį mano katiną. Katinas buvo neregėtai storas ir neregėtai tingus, bet tas mieguistas vegetavimas netgi nepriminė paprasto tingulio, katiniško snaudulio, man visada atrodė, kad toks gyvenimas atitinka visišką, kraštutinį abejingumą bet kokiems bet kurio pasaulio įvykiams – mano katiną netgi būtų buvę galima laikyti jogu, jeigu ne polinkis daug ryti. Jo nejaudino jokie garsai, kvapai, dienos ir nakties, žiemos ir vasaros kaita, absoliučiai niekas; ką galėjo reikšti rytas ar vakaras, o tuo labiau žiema ar vasara, jeigu ištisus metus, ištisą amžinybę gyvenimas susidėjo tik iš sofos, ėdalo dubens, smėlio dėžutės, sofos, ėdalo dubens, smėlio dėžutės, sofos, dėžutės, dubens – visiems žinoma, kad apskritimas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Aišku, kartais žavėdavausi tuo katino jogišku abejingumu, talentu ant visko, visui visko nusispjaut, gal ir tikrai tik persijungimas į tą vegetavimo būseną priartina prie – ko, esmės, išganymo, nemirtingumo? Nežinau. Tiesiog kartais žiūrėdavau į amžinai miegantį gaurų kamuolį ir pagaudavau save jam pavydint. Norėdavau mokėti šitaip susirangyti, užmigti, pasiuntęs velniop visiškai viską, ir niekada nepabusti. Gal katinas netgi ką nors sapnuodavo, šito juk negaliu žinoti. Sapnuose gal gyveno kitaip, kitur, gal mokėjo laipioti sienomis ar skraidyti.
Gebėjimą laipioti sienomis jis vis dėlto bandė demostruoti, kai dar buvo jaunesnis, ne toks riebus ir ne taip paniręs savo nesibaigiančiam plūduriavime lygiai per vidurį tarp nirvanos ir samsaros. Kai namie nebūdavo niekieno, kas sudraustų, žiūrėdavau, kaip jis drožinėja nagais lauko duris, tampo užuolaidų siūlus, akėja minkštus baldus. Žiūrėdavau, ir tiek. Sofa vis tiek bjauri, nepakeliamai žalia, apdraskymas tikrai ne per labiausiai pakenks, galvojau. Juk negalėjau smerkti vargšo sutvėrimėlio dėl to, kad taip stengėsi palikti nors kokią žymę apie save, paženklinti abejingą, neprieinamą, besišaipantį pasaulį, kad nors kiek bylotų apie jį. Argi ne tą patį pats dariau iki alpulio boksuodamasis treniruočių ringe ir slapta, ne pagal taisykles, trokšdamas sulaužyti priešininkui nosį, išnarinti petį, išmalti žandikaulį, palikti žaizdų ir randų – vadinasi, įspausti į formą, kuri šokčiodavo priešais mane, nors kokį savo buvimo ženklą? Argi ne tą patį dariau kasryt kasvakar kruopščiai šveisdamasis dantis – norėjau, kad mano kaukolėje, kai po šimto metų ją atkas, bent dantys būtų gražūs. Kad išliktų, nesukirmiję, nesuirę ir neišnykę bent jie – jei gerai pasistengsiu, gal bus tokie gražūs, kad mano dantis, mano kaukolę eksponuos muziejuje ar bent medicinos katedros koridoriuje, žmonės vaikščios pro šalį ir prieš akis jiems gulės ženklas, kad buvau. Todėl man tiesiog ranka nekildavo paleisti į katiną šlepetės ar kitaip pabaidyti. Sofos kraštas vis labiau brizgo, durys darėsi ažūrinės it gotikinis frontonas, parėjęs iš darbo Tėvas duodavo katinui per uodegą, bet, aišku, anas nebesuprasdavo už ką.
Dėl to potraukio palikinėti žymes, pasirašinėti savo vardu ant įvairiausių po kojomis pasitaikiusių daiktų, katinas ir gavo savo vardą. Praminiau Marcel, Duchampo garbei.
Bet tai buvo seniai. Vėliau mūsiškis Marselis negrįžtamai nutuko, aptingo ir pavirto plaukuota pagalve. Ratas užsidarė, sofos-ėdalo-tualeto ciklas sukosi nesustodamas ir neapsigręždamas, tapęs toks nepajudinamai dogmatiškas ir įprastas, kad ėmė rodytis, jog visi tie jaunystėje iškovoti baldų apdraskymai ir užuolaidų nuplėšymai visai nebeturi reikšmės; kokia nauda iš žymių būtybės, kuri pati amžinai stūkso toje pačioje vietoje, nė neketindama iš jos pasitraukti. Arba stebėtinai kontempliatyvus, arba visiškai automatiškas, daržovinis egzistavimo ritmas pavertė Marselį abstraktybe, beveik tiktai idėjiniu katinu, kuris, žinojau, tūnodavo namuose, bet be to žinojimo pats tūnojimas, ko gero, niekaip nebūtų pasireiškęs ir nebūtų pastebimas. Išskyrus gal tik tumulus nusišėrusių plaukų. Uždaras belaikis ratas buvo įgavęs tobulą, nesuardomą, lygutėlę be jokių įtrūkimų formą, todėl gerokai nustebau, o gal net ir nusigandau, kai vieną dieną ratas suiro, trūko, deformavosi ir sulūžo.
Marselis pastipo taip kvailai, kad iki šiol neperpratau, kodėl ir kaip tai įvyko. Sakiau, tas katinas buvo talentingas. Kažkurį rytą, kol Motina dar miegojo, jis, kaip įprasta, šlumštelėjo nuo fotelio, nuplumpino virtuvėn, girgždindamas grindis kaip suaugęs vyras, pritūpė prie ėdalo dubens. Ėmė ėsti, triauškindamas sausas ėdalo granules, bet tąkart taip beprotiškai skubėjo (jauti niuansą, jauti absurdišką, graudžiai prastą pokštą? Panašu į tikrai nevykusio režisieriaus finalinę sceną – bent jau man niekaip nesisiejo su logika, kad jogas katinas eilinę dieną gali šitaip nenormaliai skubėti – kur, į ką, po velnių?), taip skubėjo, taip greitai ir nervingai kimšosi burnon ir gurgė net nekramtytus gabalus, kad ėmė žiaukčioti, trūkčioti, maistas slankiojo pirmyn ir atgal, vienur užsikimšo, kitur atsikimšo, kol gyvūnas ėmė stingti mėšlungiškai kratydamasis. Stebėjau jį iš tarpdurio, mano smegenys nedirbo, vienintelis dalykas, kurį sugebėjo apdoroti, buvo tas bauginančiai dusulingas, su žiaukčiojimu sumišęs tirtesys, tas šlapias bepročio juokas. Signalas nors kaip pasijudinti iš vietos, pakrutinti rankas, kojas, prišokti prie vargšo gyvūno ir ką nors spustelėti, trūktelėti, pražiodyti pasiklysdavo pusiaukelėje tarp smegenų ir raumenų, todėl stypsojau sustingęs kaip nenaudojama teatro lėlė užkulisyje, stypsojau ir žiūrėjau. Marselis purtėsi, iš nasrų ėmė virsti putos, paskui jis pastiro ir brinktelėjo ant žemės – pusiau nurijęs kąsnį, pusiau apsivėmęs, jėzaukristau su visais šventaisiais, kaip visa tai buvo šlykštu, baisu, gražu, drąsu.
Kai Motina atsikėlė, jau buvau nusikrapštęs į savo kambarį ir tupėjau apsimesdamas, kad tebemiegu. Išgirdau momentą, kai Motina pastebėjo katino lavoną. Tai nebuvo garsas, ji nei suriko, nei žiauktelėjo, nei kaip kitaip sureagavo. Atskyriau momentą, kai jos akys užkliuvo už stipenos, dėl to, kad jis buvo tylesnis nei įprasta tyla. Paskui girdėjau, kaip Motina švelniai murmėdama glostė tą tulžimi dvokiantį kailį. Ji kuopdavo smėlio dėžę, pirkdavo tabletes nuo kirminų ir šluodavo plaukų tumulus iš pakampių jau vien todėl, kad vakarais Marselis įsitaisydavo ant lovos Tėvo pusėje, ir kai Motina eidavo gulti, ta vieta būdavo šilta.
Darbas atsikratyti kūnu teko man, atplėšiau didžiausią surastą šiukšlių maišą, įritinau vidun Marselį, išvaliau jo paliktas kraujo, vėmalų ir dar kažin kokių geltonų išskyrų dėmes, maišą tvarkingai užrišau. Negyvas katinas tapo velnioniškai sunkus, gal dvigubai sunkesnis nei būdamas gyvas, versdamasis maišą ant kupros ir tįsdamas laiptine žemyn, svarsčiau, ar tikrai šitiek daug sveria mirtis. O gal kūnas pasunkėja dėl staiga labai aktualia tapusios ir sustiprėjusios žemės traukos, suakmenėja tarsi pats siūlydamasis būti paliktas po velėna. Keista, nes iki tol maniau, kad mirus turėtų likti tik neapsakoma lengvybė, kad mirtis turėtų nukabinti nuo kojų svarmenis, kurie laiko prie žemės, nukirpti siūlus, kuriais jie pririšti, kad būtų pagaliau būtų galima laisvai kilti aukštyn kaip kokiam spalvotam helio balionui. Dar visos tos legendos apie tikslų sielos svorį, apskaičiuotą moksliškai sveriant kūnus prieš ir tuoj pat po mirties. O pasirodė, kad ne, visai priešingai, jaustis lengvam ir skraidyti galima tik būnant gyvam, ir tai ne paprastai, o ypatingai gyvam – puikiai žinai, kad tik radęs tave patyriau, ką reiškia būti ypatingai gyvam, labai gyvam, jautriai ir jaudinamai gyvam. Todėl ir neatsikračiau katino lavonėliu taip, kaip buvo sakiusi Motina – nepasielgiau paprastai ir suprantamai (gi taip sunku tįsti), tai yra, nenutempiau iki artimiausio konteinerio ir nesviedžiau juodumon tarp kitų maišų su švinkstančiomis žuvų ašakomis, skalbiklių buteliais, šokolado popierėliais ir aitriai dvokiančiomis sauskelnėmis, nors tikrai galėjau palikti Marselį ir ten, man neatrodė nė kiek nepadoru, kad šiukšlių vežėjams ir sąvartyno darbuotojams teks dorotis su tokiu didžiuliu vėmalais aptekusiu kailio gabalu, vienaip ar kitaip, maniau, jų darbe turbūt pasitaiko nuvytusių gėlių, pamėlynavusių naujagimių polietileniniuose maišuose ir kitokio panašios kategorijos šlamšto. Bet savo akmeninio katino neįmečiau, neprisiverčiau – ne todėl, kad būčiau jo gailėjęs, nežinau, kodėl vienintelė tinkama vieta jį pakasti man pasirodė tavo prieangis. Tikriausiai dėl to paties lengvumo, kurio niekaip negalėjau pamiršti, susikūprinęs po nesuprantamai sunkiu maišu. Vilkausi lėtai, vis kilsčiodavau maišą ir perkėlinėjau nuo vieno peties ant kito, o dar reikėjo tįstis ir kastuvą, jo kotas taip nepatogiai rėžėsi į kaklą. Praėjęs konteinerius apsigraibiau, kad pamiršau pirštines, bet negrįžau pasiimti.
Kol tu skainiojai šakeles ir žiedus papuošti kapui, aš iškasiau duobę prie pat tavo lūšnos šiaurinės sienos, šalia lentgalių krūvos. Badžiau žemę kastuvu kaip pasiutęs, o ji buvo tokia kieta, tokia įšalusi. Nepakenčiamai žvarbo rankos. Bedžiau ir kėliau, stenėdamas verčiau dirvą pusiau aplaužytais grumstais, vėl bedžiau ir vėl plėšiau lauk. Galiausiai man pavyko išdraskyti pusėtiną duobę, nelabai gilią ir visai negražią, bet ir nebuvo reikalo kasti erdvios, nė nesitikėjau sudaryti pomirtinio komforto. Be to, tas šaltis, tos mėlstančios, grumbančios rankos. Šiek tiek atkutau tik tau sugrįžus, sustojus ties duobės kraštu šalia manęs. Mudu įstūmėm žemelėn motinėlėn maišą su visu jo turiniu, užžėrėm grumstais, kad nesimatytų, o tada atsistojom tiesiai ant kapelio ir ėmėmės trypinėti, kad susislėgtų. Iš pradžių padais trupinom žemės kauburius gan santūriai ir prideramai pagal progą – o paskui kažkas atsitiko, ėmėm trypti vis energingiau, greičiau, beprotiškiau, paskui visai padūkom, pasiutom šokinėti ir suktis, svyrinėti į šonus, tampytis kapodami delnais orą; svarstydamiesi vienas už kito, krizendami ir vaipydamiesi, spardėmės, rangėmės, pakvaišėliškai makalavome rankomis ir kojomis, šokom, juokėmės ir springom, kol ėmė trūkti kvapo. Trypėme pasiučiau nei per velnių vestuves, susipainiojom kūno dalimis, susivėlėm, nuvargom, išraudom, uždusom. Nežinau, kas mums užėjo, toji pasiutpolkė išsprogo savaime, kaip lipnus, prinokęs pumpuras. Ištryško tarsi karšto, gyvo kraujo upelis, nužliaugė kojomis, nuplieskė skruostus, o paskui vėl sutekėjo atgal į mūsų kūnus. Atskyrėm rankas, išsidalinom kūno dalis, nulipom nuo kauburio – bent jau kapelis buvo kaip reikiant susislėgęs. Tylėdami, vis dar trūksmingai alsuodami, pritūpėm prie jo krašto, tu padėjai keistą puokštelę, kurią buvai surišusi iš pusiau laukinių tavo sodo augalų šakelių. Aš pirštu išbrėžiau žemėje katino inicialus.
Spausdamas delne tavo ranką, kaisdamas nuo prie juosmens prigludusio tavo šono, sumurmėjau nelabai rišlų pakasynų žodį, nemokėjau nei poterių, nei graudulingų kalbų, be to, rodos, Marselis ir nebuvo itin religingas, tad keliais kreivokais sakiniais bent pašlovinau žemę, kurioje irs jo kaulai ir atrofavęsi raumenys. Beprotiškai gražus daiktas toji žemė, ar ne? Tokia nepajudinama, nesunaikinama, tokia sena. O dar visi bestuburiai, krūvos sliekų, šimtakojų, vabalų, vėdarėlių, erkučių, lervų, bakterijų – ištisas dieviškai šlykštus mikrokosmas, angeliškai tvarkingas olimpas, tyrų, visokiausiais ego ir superego nesugadintų būtybių apgyvendintas veidrodinis dausų karalystės atspindys. Meldžiaus bestuburiams, pagarbinau Tarp Visų Ropojančiųjų Pagirtąjį Maitvabalį ir Švenčiausiąją Panelę Lavonėdę Lervą, nes jais aš tikėjau, jų vedamas šliaužiau į šviesą ir tiesą. Kai nerviniai mazgai evoliucionuoja į smegenis, baigiasi laisvė, tariau, mudu, esam jau per daug nutolę nuo šventojo paveikslo, pagal kurį buvom sukurti, tai yra, nuo paprasto kirmino, mudu su tavim esam akla evoliucijos šaka, nevedanti niekur, neduodanti palikuonių, greitai išnyksianti, bet šitai – toks kvailas pasmerktumas – ir yra mūsiškė laisvės forma, kaip manai? Mums nieko kita nelieka, kaip tik šokti, maivytis ir kvatotis, kaip tik užsiiminėti kvailystėm, sekti vienas kitam pasakas apie paukščius, statytis sodus ir žaisti juose slėpynes. Mes labai greitai baigsimės, bet aš noriu palikt tavy ženklą, aš labai noriu įsispaust į save tavo ženklą. Įrėžk į mane randą, iškąsk man žaizdą, pradurk odą ir po ja įsiūk savo plauką – paženklink mane savimi, palik many savo parašą, palik ženklą, kad buvai. Spauskis prie manęs, susigerk man į odą, į kraują, į limfą, nusėsk kauluose, kristalizuokis sąnariuose – noriu girgždėt tavim, kur beeidamas, noriu skambėti kaip tu. Įspausk į mane savo ženklą, ir aš niekada nebebūsiu toks neatsparus Nieko gleivėms. Įspausk į mane savo ženklą, ir aš niekada nebespengsiu tyla, nebeaidėsiu tuštuma, galbūt mudu pasiklysime, papilkėsime, mus užpustys, bet palik many savo ženklą, ir aš niekada, niekada, niekada nebeskambėsiu kaip Niekas, kaip neviltis, kaip dykvietė – dūgsiu tavim, tyliai ir nepastebimai, kaip dūzgia po lietaus laukiniai žolynai. Įauk į mane, pastovėkim dar šitaip, kaip gražiai nuo vėjo gaudžia tos skardos.
Amen, sujudinai lūpas.
Tolumoje dusliai sulojo šuva, mudu nusilenkėm mirusiajam, pasitrynėm sužvarbusias nosis, paskui pasukom vidun.