Kai rasos lašeliai žaižaruoja po namo langais,
O rytmečio saulė šildo tavuosius skruostus,
Žvirbliai kikena kaklais iškeltais,
Džiaugiasi sulaukę snieguotų žiedų.
O aš maniau niekados neprabusiu
Ir neįkvėpsiu tyrojo pavasario oro,
Po sunkiu sniego sluoksniu tūnosiu ilgai
Ir niekuomet nepražysiu spalvom.