1 SKYRIUS. „GYVENIMAS“
Tomas bėga per nuostabų vasaros mišką. Žaižaruojančios saulės spinduliai per šimtus metų skaičiuojančių ąžuolų lapus jam kartais švelniai paspigina į veidą. Netoliese tekančio upelio garsai susilieja su vėjo judinamų lapų muzika.
Tomas bėga per vasaros mišką. Neįprastai lengva dėlioti kojas, o takelis lyg tyčia veda tarp gražiausių miško krūmų, gėlių ir spalvingų uogų. Pasukiojus galvą į šonus, kartais galima pamatyti dryžuotų šernų šeimyną, suklususią stirną, kiškį ar net briedį su milžiniškais ragais.
Tomas bėga per mišką. Visa ši turtinga gamta atrodo pernelyg gerai, kad būtų tiesa. Gal dėl to ir bėgti čia nepavargsti.
Tomas bėga. Įveikia net stačią įkalnę, nuo kurios atsiveria už poros kilometrų nutolusios upės vingis su atodanga kitoje pusėje ir vis nesibaigiančių girių vaizdu.
Bėga. Nuo savęs. Nuo kitų. Nuo pasaulio.
- Sustok, Gyvenime, – ištarė Tomas ir sustojo. Upelis nutilo, ąžuoluose baigė nardyti vėjas, gyvūnai išsilakstė ir stojo ramybė, kuri pamažu ėmė migdyti ir panardino į tamsą...
- Dvidešimt devintas numeris sustojo! Atjungiam! – kažkur šaukė moteris.
- Atjungiu dvidešimt devintą! – atsiliepė kitas, kur kas arčiau. – Na ką ir vėl tik penkiolika minučių. O tu ir spartus. Bene tiek tau užtenka?
- Galimai. – su atodūsiu ir ironiška šypsenėle burbtelėjo tas pats vyras, kuris prieš pusę minutės dar bėgiojo miške. Tada užsidėjo skrybėlę ir išėjo laukan.
Lauke lijo rūgštimi, tad iš priešais esančios nedidelės parduotuvės Tomas nusipirko pastorinto metalo skėtį. Namie tokius turėjo net tris, bet nesitikėjo, kad šiandien vėl pliaups cheminis lietus. Pirmasis toks reiškinys nutiko prieš dvylika metų, kai Tomui buvo tik šešiolika. Tuomet ligoninės buvo perpildytos nuo nudegimus patyrusių žmonių. Prabėgus pusmečiui rūgščialiečio sulaukė dar penkios šalys. Po metų tokių jau buvo arti trisdešimt. Ir tai vis dažnėjo, o dabar toks miestas kaip Kaunas, gali tikėtis iki trijų chemijos pripildyto lietaus debesų. Visa tai atsirado dėl šylančio klimato ir teršiamos gamtos. Kaip ir daugybė kitų stichijų.
Tomas grįžta namo, į depresijos pilkumo sovietinį devynių aukštų daugiabutį, vieną iš daugelio tokių reliktų. Aplink pilna gražių namų ir modernių daugiabučių su milžiniškais langais, terasomis ir naujais liftais. Bet tai ne jam. Visų pirma, gyventi sename bedvasiame pastate visada yra žymiai pigiau. Visų antra, Tomas pats serga depresija ir tiesiog negali išbūti ten, kur daug laimės, džiaugsmo ir šypsenų. Jam visa tai netikra, lyg dirbtinė Kalėdų eglutė. Bet paradoksalu, kad būti depresiku post-nature pasaulyje nebuvo taip blogai. Ypač tokiu, kuris negalėjo pasveikti ir bent truputį pajusti laimę. Tai buvo net pranašumas. Nykstant gamtai, kamuojant stichijoms ir tebesitęsiant žmonių egoistiškumui naikinti viską vardan savo naudos, daugelio nuotaikos buvo niūrios, beveik niekas nespėjo sekti pokyčių, naujų reikalavimų ir prognozių dėl stichijų. O tada atsirado „Gyvenimas“. Tai buvo alternatyvaus gyvenimo daugiafunkcinis prietaisas, kuris leido persikelti į virtualų gyvenimą. Dar daugiau – jis visiškai tiksliai imitavo kvapus, fizinį krūvį (tačiau pervargti nebuvo įmanoma), perkurdavo vaizdus ir žmones iš atminties. Žodžiu, tai buvo visiškai realios patirties įrenginys. Kartą išbandę „Gyvenimą“ žmonės paprastai likdavo visiškai nuo jo priklausomi, tai veikė daug labiau, nei heroinas. Narkomanai nuo narkotikų pereidavo prie naujųjų aparatų salonų dozavimo. Aišku, „Gyvenimas“ nebuvo nemokamas. Dalis atlyginimo būdavo pervedama specialiais virtualiais žetonais, kurių reikėdavo norint pasinerti į alternatyvią realybę. Tai išsprendė nedarbą, motyvacijos stoką, bendrą žmonių nusiminimą, netgi užbaigė karus. Tad kodėl Tomui nepatiko šis viską sprendžiantis superįrenginys? Kodėl tai buvo pranašumas?
Vaizdas už lango nežadėjo nieko gero. Nedidelis žolės plotelis, atlikęs nuo stovėjimo vietų ir šiaip ne taip atsigavęs nuo praėjusio rūgščialiečio, panašu, vėl išnyks ir persidažys daugiabučio blokų spalva. Dar blogiau, kad nukentės miškai, bent minimaliai pravalantys užterštą orą. Bet tai jau įprasta. Kaip kad ir skambutis į piceriją iš Tomo.
- Laba diena, Žalioji picerija klauso, sakykite ko norėsite užsisakyti?
- Sveiki, norėčiau didelę saliamio su pomidorais, - braukdamas delnu per pliktelėjusią galvą bejausmiu balsu ištarė vyriškis. Iš labai trumpos pauzės galima buvo spręsti, kad kažkas ne taip.
- Ammm, neturime saliamio, žinokit, gal kokia nors kita tiktų?
- Echhhh, - atsiduso depresikas. – Su rikota ir špinatais gal turite?
- Aš labai jūsų atsiprašau, šiaip būdavo, bet dabar nebeturim, - maloniai su apgailestavimu balse atsakė operatorė.
- Tai nežinau... Ko tada turit?
- Margarita ir su kumpiu dar yra.
- Ahaa, o kokių dar?
- Viskas, žinokite.
- Pala, tai tik šitos dvi ir... viskas? – nustebo Tomas.
- Taip. Turbūt girdėjot jau, kad su maisto tiekimu problemos visur, tai pas mus irgi, matot. Labai norėtume padėti, bet nieko negalim padaryti. Gal tada iš tų dviejų variantų kažkas vis tiek tiktų?
- Gerai, paimsiu margaritą, - atsakė Tomas, nors iš tiesų norėjo siųst tą operatorę su visa picine velniop.
- Didelę, taip?
- Taip.
- Koks padažas būtų?
- Tikiuosi turite česnakinio?
- Taip, turime. Tai bus didelė margarita su česnakiniu.
- Teisingai, taip.
- Jūsų identifikacijos kodas?
- Mėlynės trys du šeši.
- Geraai. Užsakyta, po dešimt-penkiolikos minučių pristatysim.
- Aišku.
- Viso, geros jums dienos!
- Mhm, - burbtelėjimu Tomas baigė pokalbį.
Belaukdamas picos Tomas prisėdo ant sofos ir pradėjo mąstyti, kaip jau įprasta depresikams, kokia viso šio gyvenimo prasmė. Neypatingai mėgstamas ir dar neypatingesnį atlygį siūlantis darbas, pastoviai subjurusi nuotaika, praeity likę draugai, o ir apskritai viskas, kas teikė džiaugsmą. Tad kodėl nesižudyti? Tą jis kartą bandęs padaryti, o galvoja apie tai kiekvieną dieną. Bet supranta, kad tai ne išeitis. Kaip ir „Gyvenimas“ nėra išeitis, nes praradus dalį atminties, metalinės įrenginio smegenys nesugeba atkurti to, kas iš tiesų vyriškiui teiktų džiaugsmą. Ir nors niekada to taip ir neišsakė, bet tai buvo Estera. Paskutinį kartą ją gyvai matė tą kartą, kai pirmąsyk pradėjo kristi cheminio lietaus lašai. Bet jis dar nežinojo, kad vos už kelių dienų ją vėl pamatys ir ji jam pasakys kai ką svarbaus...